Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – amžina linksmybė. (Ps 16, 11)

2020 m. vasara 6/7/8
Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

(III) Atverti savo sielos duris

|
artuma202006 7 8 rs 49
Silvijos Knezekytės iliustracija

„Kai tik susilaukiau vaikų, kurį laiką tikėjau, kad su jais pasitraukiau į nuošalią trobelę prerijose, tik visi kiti bėga pro mane septynmyliais batais į šviesų ir tokį tolimą karjeros rytojų, kur manęs jau nieks nebelauks. Visi aplenks, aš liksiu savo namely su XIX amžiaus suknia, garo varikliais ir verpimo rateliais“, – tinklaraštyje „Pterodaktilis“ rašo Veronika Urbonaitė-Barkauskienė.

Mes taip esame įpratę gyventi išorėje, sociume, kad atrodo, jog, gimus vaikams, gyvenimas apskritai sustoja. Tai prisitaikymo laikas. Šiuo laiku didžioji gyvenimo dalis vyksta mūsų viduje, o ne išorėje. Reta iš mūsų turi įgūdį gyventi vidinį gyvenimą. Šiandieninių mamų protas, veikimas labai intensyvūs, o sielos durys dažnai užvertos.

Kita vertus, jos liudija apie didžiulį vidinio gyvenimo tempą, kai tapusios mamomis jautėsi virtusios kitais žmonėmis. Viena mama minėjo, jog pasirašinėdama ji nustebo, kad jos vardas vis dar tas pats.

Šeimų ir tėvų konsultantė, ne vieną knygą apie motinystę parašiusi Naomi Stadlen motinystės pokytį įvardija kaip atsivėrimą, erdvės atvėrimą naujam kūdikiui, fiziškai prasidedantį gimdoje, paskui nėštumo ir gimdymo metu. Kai mama atsiveria vaikui, kažkas joje tampa atvira. Ji pasikeičia iš esmės visam gyvenimui.

Dėmesio, erdvės ir laiko, kurį moteris skirdavo sau ir savo pomėgiams, natūraliai ir pastebimai sumažėja. Feministiniai judėjimai tai vertina kaip pasiaukojimą ir kritikuoja. Bet dažnai mamos nejaučia, kad aukojasi. Jos lyg užleidžia kambarį, kuris jau ir taip buvo laisvas. Sunkiau mamoms, kurios jaučiasi kažką prarandančios, kurių kambarys nebuvo tuščias.

Stadlen atkreipia dėmesį, kad ryšio su vaiku kūrimas suteikia daug galimybių kurti save ir augti įvairiomis kryptimis. Vaikai, klausinėdami įvairiausių dalykų, moko išminties. Mes augame kurdamos ryšį su vaiku, harmoniją iš chaoso jo gyvenime. Keičiamės suvokdamos, kad vaikams reikia ne tobulų, o nuoširdžių mamų. Augame motinystėje, kai pažvelgiame į savo vidų, jausmus, atveriame sielos duris.

Tą pokytį įvertiname tik tuomet, kai jį užfiksuojame. Todėl kartais verta sustoti, savęs paklausti ir užsirašyti: „Ką aš šiandien nuveikiau?“, užuot mintyse toliau pildžius sąrašą: „Ką aš dar turiu padaryti?“ Be to, ir pagalvoti – už kokius savo asmeninius vidinius pokyčius, gebėjimus, pamokas esu dėkinga motinystei.

Aplinkybių dažnai rinktis negalime, bet galime rinktis, kaip reaguosime. Galime nuleisti rankas arba maištauti, skųstis arba graužti save ir kitus. Tačiau galime ir tiesiog sustoti bei savęs paklausti: kur aš esu? Kaip jaučiuosi? Kaip jaučiasi mano kūnas? Ką kalba mano širdis, siela? Kodėl taip jaučiuosi? Kokia norėčiau būti? Kas man gyvenime teikia prasmę? Ką norėčiau ir galėčiau pakeisti? Apie ką svajoju?

Apie svajones viename savo interviu kalbėjo dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla: „Prisimenu Čiurlionio žodžius: žvalgykitės nuo aukštų bokštų. Svarstau, turbūt vidinių bokštų. Svajoju, kad visi svajotume be ribų, o susvajoję – uoliai pildytume, tiesiog pildytume, įgyvendintume savo svajones, pamatytas besižvalgant nuo aukštų bokštų.“

Puoselėdami svajones, laistome dėmesiu tai, kas padeda mums augti, judėti norima kryptimi. Kelionė svarbi tiek pat, kiek ir tikslas: taip auga mūsų vidinė branda, išmintis. Pažindamos save, mokomės atrasti vidinę pusiausvyrą; paleisti, priimti savo ir gyvenimo netobulumą: du žingsniai pirmyn, žingsnis atgal. Gali atrodyti, kad sukamės ratu, bet kartą sąmoningai nueitas kelias tampa kaskart lengvesnis.

„Vos iškelsi savo liūdesį iš širdies gilumos, jis iškart bus nuplautas. Pažvelk į gėlę, ji negali nuslėpti savo kvapo nei spalvos“, – rašė persų poetas Rumi.

Mūsų vidinis darbas mums padeda priimti tokį žmogų, koks jis yra. Lygiai taip pat priimti ir save, ir savo poreikius, jausmus, svajones, galimybes ir ribas. Augame tada, kai atrandame pusiausvyrą tarp visagalybės ir nusivylimo savimi. Netiesa, kad aš viską galiu. Taip pat netiesa, kad nieko negaliu. Bet kasdien galiu truputį geriau. Ir verta sau už tai padėkoti.

Jei norite gauti daugiau informacijos apie organizuojamas grupes „Ko reikia kiekvienai mamai“ bei moderatorių mokymus, kreipkitės el. paštu kiekvienaimamai@gmail.com. 

Straipsnis finansuojamas vykdomo projekto „Iniciatyvos „Ko reikia kiekvienai mamai“
metodinės medžiagos suaktualinimas ir sklaida“ Nr. NVOŠGI-213,
kurį remia LR SADM, lėšomis

sadm logo