Eikime į jo Artumą su padėka, iš džiaugsmo traukime šlovės giesmes! (Ps 95, 2)

2020 m. vasara 6/7/8
Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

(IV) Bendrystė – lyg gelbėjimosi ratas motinystėje

Ko reikia kiekvienai mamai

| Ieva de Sousa
artuma202006 7 8 rs 50 1
Silvijos Knezekytės iliustracija

Visada pasižymėjau veiklumu, bendruomeniškumu – mokydamasi lankiau gausybę būrelių, buvau mokyklos laikraščio redaktore, studijuodama – ateitininkų žurnalo redaktore. Išnaudojau visas galimybes dirbti ir keliauti JAV, Danijoje. Sukausi tarp bendraminčių: juos būriau bendram tikslui, pramogai, prasmingam laikui drauge. Ir jaučiausi suprasta, mėgstama, besiskleidžianti visais savo talentais...

Sukūrusi šeimą ir pradėjusi lauktis savo pirmagimio, nujaučiau, kad laukia visiškai naujas, kitoks gyvenimo etapas ir jam sąmoningai ruošiausi. Bet pasiruošti natūraliai ateinančiai socialinei izoliacijai, vienišumo jausmui, įvairiaspalvei emocijų vaivorykštei ir begaliniam nuovargio jausmui, matyt, neįmanoma...

Pirmagimio auginimo džiaugsmas tęsėsi ilgai, bet pamažu pradėjau ilgėtis moteriškos bičiulystės. Tuo metu neturėjau daug draugių, auginančių panašaus amžiaus kūdikių, o vyras dažnai skraidė į komandiruotes užsienyje. Atrodė, jog visi yra „panirę“ į savo darbus, ir manasis gyvenimas auginant kūdikį nebėra toks svarbus, kad atsirasčiau dar vaikų neturinčių draugių prioritetinių skambučių, aplankymų po darbo sąraše. O juk ir joms, motinystės keliu nėjusioms, suprasti mane nebuvo taip artima ar natūralu.

Begalinį intymumo su kitomis mamomis, taip pat ir su vyru troškulį pajutau dar po dvejų metų, gimus antrajam vaikeliui. Suvokdama, kad dar ilgai būsiu atitrūkusi nuo darbų, mėgstamos veiklos, galimybės valdyti savo laiką ir pasirinkimus, pajutau, kad man gyvybiškai svarbu BŪTI SUPRASTAI, su kažkuo išgyventi bendrystę. Jausti, jog tave supranta, net kai pačiai nebeaišku, kas vyksta.

Ir būtent tuomet draugė Laura padovanojo Elisos Morgan, Carol Kuykendall knygą Ko reikia kiekvienai mamai („Dialogo kultūros institutas“, 2002) bei pirštu pabaksnojo į internete atrastą skelbimą, jog pagal šią knygą parapijos namuose, kuriuos per langą matau kitoje upės pusėje, pradeda vykti gyvi mamų susitikimai.

Širdis taip troško ten atsirasti, jog nepaisydama visų kliūčių kartą per savaitę vakarais ištrūkdavau porai valandų ir dažnai negalėdavau atsistebėti, kiek daug jos man davė, atliepė, sustiprino ir „išvalė“ gilias įsisenėjusias nuoskaudas, kurios per pasidalijimus dažnai išsilaisvindavo ašaromis, o kartais ir juoku. Šie gyvi susitikimai su kitomis mamomis man buvo lyg gelbėjimosi ratas. Ten jaučiausi SUPRASTA... Jaučiausi patirianti tiek daug tokių pačių išgyvenimų, nuovargio, nevilties, susidurianti su tiek panašių sunkumų savo motiniškoje kasdienybėje, kiek ir kitos mamos. O labiausiai patiko, jog niekas neteisia, „neprotina“, o tiesiog išklauso, atliepia ir dalijasi sava patirtim... Savaitės bėgo, mes skaitėme knygą, prisiminėme savo poreikius, svajones, diskutavome, atlikome užduotis ir drauge augome. Susitikimams pasibaigus, pajutau, jog išmokau svarbiausią pamoką – norėdama motinystėje šviesti ir šildyti savo vyrą, vaikus, pirmiausia turiu pati prisipildyti, rasti sau atgaivą, būti suprasta. Šią tiesą tenka sau ir kitiems priminti kasdien, apsibrėžiant laiko sau ratą dienos ritme, stabtelint, pailsint... ir reikiamu metu nebijant atverti savo širdies bendramintei.

Visada žinojau, kad šeimoje svarbiausi turi būti vyras ir žmona, bet turint kelis mažus vaikus ir be realios pagalbos šalia, nuovargis, laiko stoka, emocijų bangos, ligos su kaupu išderina šeimą, padaugėja ir tarpusavio nesupratimo, neįsiklausymo vienas į kitą. Ir tada, kai jau buvo sunku dviese rasti pokalbio temų, kurios suktųsi ne apie vaikus, namus ir bendrus buitinius rūpesčius, pradėjome lankyti šeimų kursus „Darna“ Pal. Jurgio Matulaičio parapijoje Vilniuje. Nors vyras labai nerodė susidomėjimo ir mėgino visaip išsisukinėti, bet, suorganizavus auklę, mes baigėme net trejus metus trunkančią programą. Tai visad buvo MŪSŲ LAIKAS, laikas su kitomis šeimomis, su kuriomis išgyvenome BENDRUMĄ, kurių išminties klausydamiesi galėjome į save, savo santykius pažvelgti vėl iš naujo, priartėti, išklausyti vienas kitą, nepertraukiant dar kelioms mažoms burnytėms ir lipančioms kojytėms, galėjome išsikalbėti – pajausti emocinį intymumą tam skirtoje erdvėje ir vietoje. Man tai visada buvo labai laukiamas laikas...

Eidama motinystės keliu, supratau, kad reikia ieškoti „tos pačios padėties“ mamų – draugių ar šeimų, su kuriomis būtų galima pasidalyti savo džiaugsmais ir rūpesčiais, o galbūt ir padėti vieni kitiems, įlieti šilumos ir šviesos į vieni kitų gyvenimą, kai to ypač reikia. Artumo troškimas mums visiems yra įgimtas, ir kai išmokstame jį tinkamai patenkinti, esame geriau pasirengusios būti žmonomis ir mamomis.

Ieva de Sousa

 

Jei norite gauti daugiau informacijos apie organizuojamas grupes „Ko reikia kiekvienai mamai“ bei moderatorių mokymus, kreipkitės el. paštu kiekvienaimamai@gmail.com. 

Straipsnis finansuojamas vykdomo projekto „Iniciatyvos „Ko reikia kiekvienai mamai“
metodinės medžiagos suaktualinimas ir sklaida“ Nr. NVOŠGI-213,
kurį remia LR SADM, lėšomis

sadm logo