Apie tai, kas svarbu gyvenantiems Dievo ir žmonių artumoje
Štai ir atkeliavome iki paskutinio, bet svarbiausio poreikio iš tų, kurie yra aptariami „Ko reikia kiekvienai mamai“ grupelėse, – pasitikėjimo Dievu. Jaučiuosi šventiškai, nes, nuosekliai artėdamos prie šios akimirkos, gilindamosi į savo poreikius ir juos pamažu atliepdamos, viduje paaugome. Ir subrandinome supratimą, jog kad ir kiek žinių turėtume, kad ir kaip tobulai planuotume, gyvenimas kupinas iš vėžių išmušančių netikėtumų, kurių nei sukontroliuosi, nei išvengsi – jie tiesiog ištinka...
Visai nesunku rašyti apie perspektyvą (ir apskritai bet ką daryti), kai esi pailsėjusi, žvali ir kupina gerų idėjų. Daugumai mamų, kurios augina mažylius, šitokia būsena atrodo kaip utopija ar senų (labai senų) dienų prisiminimas. Mamos kasdienybė – su daugybe smulkių ir čia pat galvas keliančių reikalavimų, apie kuriuos net su žmogumi nepakalbėsi. Na, kam gali būti įdomūs trupiniai ant stalo (po stalu, kilimu ir net tokiose vietose, kur net neįtartum jų rasti), prikrautų sauskelnių dvokas, dar karštos kavos puodelis pasiekiamoje vietoje, iš kur jį staigiai reikia patraukti, užsigulėję skalbiniai ir nenupirktas pienas pusryčiams? Jei norite, galiu „sugeneruoti“ visą puslapį einamųjų darbų, kuriais apkrauta mama sukasi lyg tas žiurkėnas ratelyje (tik svoris lyg tyčia nuo nuolatinio judėjimo nekrinta).
„Gėlių gyvenimas – tai viltis, pilnatvė ir ramybė; tai ašaros ir juokas“, – rašė Kahlilas Gibranas esė rinkinyje „Ašaros ir juokas“. Kartais juokas kažkur dingsta arba sustingsta kasdienybės rimtume. Gali atrodyti, kad mūsų gyvenimas jau ne ašaros, o sausra. O ašaros kaupiasi viduje, užritintos akmeniu.
Ne paslaptis, kad savo šeimoje pačios norime šeimininkauti. Kurdamos ją, dievagojamės nedarysiančios tų pačių klaidų, kaip mūsų tėvai, o jau apie uošvių pavyzdį net užsiminti nelinkstame. Užtat tuoj pat atsiribojame (tai primena atsiskyrimui būtiną paauglišką neigimą) ir įgundame viską daryti pačios, na, dar minimaliai padedamos brangiausiųjų. Betgi kaip smagu ir galinga, kai viską gali pati! Aišku, būdamos be galo apsišvietusios, žinome, kad gera dalytis pareigomis ir atsakomybe, pamažu gal net praktiškai taikome, kai ima ir ištinka vaikų stichija, kai iki tol galiojęs modelis „aš pati“ ima smarkiai kišti koją.
Kiekviename gyvenimo etape kažkam ruošiamės. Iš pradžių nuosekliai ir įdėdami daug pastangų dvylika metų mokomės mokykloje, kad vėliau galėtume rinktis profesiją, stoti į pasirinktą kitą ugdymo įstaigą ir vėl mokytis. Paskui renkamės darbą, kuriame irgi kasdien mokomės įveikti vis naujas užduotis, iššūkius, ir tokiu būdu tobulėjame. Neretai, pradėjusios lauktis pirmagimio, lankome kursus gimdyvėms ir ruošiamės vaikelio atėjimui. Paradoksalu, bet kai jau pasiliekame tik JIS ir AŠ, suvokiame, kad patekome į nežinomybės kupiną jūrą... Kiekviename žingsnyje lydi atsakomybė ir begalės klausimų, kaip geriausiai pasirūpinti Dievo tau patikėta vaiko gyvybe, emocijomis, sklandžia raida, tobulėjimu.
Visada pasižymėjau veiklumu, bendruomeniškumu – mokydamasi lankiau gausybę būrelių, buvau mokyklos laikraščio redaktore, studijuodama – ateitininkų žurnalo redaktore. Išnaudojau visas galimybes dirbti ir keliauti JAV, Danijoje. Sukausi tarp bendraminčių: juos būriau bendram tikslui, pramogai, prasmingam laikui drauge. Ir jaučiausi suprasta, mėgstama, besiskleidžianti visais savo talentais...
„Kai tik susilaukiau vaikų, kurį laiką tikėjau, kad su jais pasitraukiau į nuošalią trobelę prerijose, tik visi kiti bėga pro mane septynmyliais batais į šviesų ir tokį tolimą karjeros rytojų, kur manęs jau nieks nebelauks. Visi aplenks, aš liksiu savo namely su XIX amžiaus suknia, garo varikliais ir verpimo rateliais“, – tinklaraštyje „Pterodaktilis“ rašo Veronika Urbonaitė-Barkauskienė.
Kai gimsta vaikas, gimsta ir mama. Tai – vienas ryškiausių moters gyvenimo pokyčių, kuriuo moteris pereina į kitą būvį. Vienoms jis natūralus kaip upės tekėjimas, kitoms – sunkus vidinis lūžis.
Mes, mamos, esame vaikų angelai sargai žemėje, tik dažnai kasdienybėje sukdamosi lyg voverės rate tai pamirštame. O kai stabtelime, susimąstome: kas yra motinystė? Biologinis statusas? Darbas? Kada šis darbas prasideda ir kada pasibaigia? Esame mamos ištisą parą!!! Pirmomis valandomis po vidurnakčio ir auštant. Kai sergame ir kai esame sveikos. Kai turime ūpo ir kai jo neturime. Mes esame mamos.
Esame pripratę, kad mamos visiškai atsiduoda šeimai ir užmiršta save. Pasirūpinimas savimi ir savo poreikiais neretai vis atidedamas vėlesniam laikui, kol... „baterijos išsenka“. Kur ir kaip mamos gali „pasikrauti“?