Ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2020 m. rugsėjis-spalis
Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

(VI) Pagalba – nuo Dievo iki džiovyklės

Ko reikia kiekvienai mamai

| Jurgita Pocevičienė
artuma202009 10 rs 55
Silvijos Knezekytės iliustracija

Pagalba – nuo Dievo iki džiovyklės

Ne paslaptis, kad savo šeimoje pačios norime šeimininkauti. Kurdamos ją, dievagojamės nedarysiančios tų pačių klaidų, kaip mūsų tėvai, o jau apie uošvių pavyzdį net užsiminti nelinkstame. Užtat tuoj pat atsiribojame (tai primena atsiskyrimui būtiną paauglišką neigimą) ir įgundame viską daryti pačios, na, dar minimaliai padedamos brangiausiųjų. Betgi kaip smagu ir galinga, kai viską gali pati! Aišku, būdamos be galo apsišvietusios, žinome, kad gera dalytis pareigomis ir atsakomybe, pamažu gal net praktiškai taikome, kai ima ir ištinka vaikų stichija, kai iki tol galiojęs modelis „aš pati“ ima smarkiai kišti koją.

Pamenu, kai parsivežus pirmagimį mano mama užgriuvo juo pasidžiaugti ir ryžtingai tarusi: „Mano mama padėjo man auginti jus, ir aš padėsiu“, čiupo plauti grindis. O aš, prisiskaičiusi ir tvirtai įtikėjusi, kad pirmą mėnesį jokio naujagimio lankymo negali būti, pasibaisėjau tokiu neatsakingu atvykimu. Ir apskritai, kas čia per grindų plovimas – ar pati negaliu? (Tuomet dar nežinojau, kad buitis gali tapti tokia kasdiene varginančia našta, nuo kurios įmanoma tįsoti be jokio noro keltis.) Taigi aš, visiškai „naujai iškepta“ mama, turinti minimalių žinių (būkim realistai – kas tie perskaityti n-iolika žurnalų vaikų auginimo tema ir po ranka visad laikoma tokia pat knyga?), bet didžiai pasipiktinusi pasikėsinimu į mano, kaip šeimos motinos, autoritetą, padariau lemtingą klaidą – kuo skubiau išgrūdau mamą pro duris išsamiai paaiškinusi, kad naujagimio lankymas atidedamas, o grindis pati išsiplausiu.

Mama pernelyg nesutriko, savo norą padėti visiškai realizavo mano brolio versluose, ir aš, vieną po kito augindama keturis vaikus, kad ir pripažinusi pagalbos poreikį, jau tokio noro ir ryžto nebesulaukiau, juolab kad išsikraustėme į kitą Lietuvos galą, kur taip lengvai neprivažinėsi. Net ypatingais atvejais, tokiais kaip vaikų liga, nebekviesdavome, nes antraip tekdavo slaugyti nebe vieną, o du ligonius – babytės imunitetas vaikiškų ligų nebuvo išmokęs atpažinti. Taip nelengvai, bet užtikrintai išmokau pirmą savo pamoką šiame kelyje – jei siūlo pagalbą, neatmesk. (Su perteklinės pagalbos siūlymu nesu susidūrusi, bet čia jau kitas kraštutinumas, apie kurį teko girdėti, ir tada sveika mąstyti, kaip nustatyti ir išlaikyti ribas.)

Tuomet teko spręsti pagalbos prašymo dilemą – aiškiai įvardyti, ko noriu, nes tikėtis, kad artimieji susiprotės vien pažvelgę į mano pusę, būtų buvę visiškai naivu. Maža to, priimti, kad žmonės turi teisę į savo gyvenimą ir, gavus neigiamą atsakymą, neištrinti iš kontaktų sąrašo. Vis dėlto patikėti kam nors savo brangenybę galėjau tik supratusi, kad pačiam vaikui sveika labiau pažinti kitus juo besirūpinančius žmones, matyti būdą, kuriuo jie tvarkosi su užduotimis, patirti jų dėmesį ir meilę, išreiškiamą unikaliu būdu. Tai buvo antroji mano išmokta pamoka – kai su vaiku užsiima kitas, ne tik pailsiu ar sutvarkau nesibaigiančius reikalus, bet ir suteikiu džiaugsmo dar mažiausiai dviem žmonėms. Ir visai nesvarbu, kad mano atžala po pasibuvimo atrodo kaip pamestinukas ar namai – kaip po baliaus. Jie pabuvo savaip, kažko išmoko ir patyrė daug džiaugsmo (tiek tuomet, kai buvo kartu, tiek tada, kai mama pagaliau grįžo!).

Kad nesudėtume visų vilčių į vargšus artimuosius, sveika pamąstyti apie kitus pagalbininkus ir pasitelkti juos (įskaitant pačių vaikų mokymą tvarkytis). O tokių yra apsčiai – nuo techninių priemonių, palengvinančių buitį (indaplovės, džiovyklės, siurbliai- robotai), iki pirkinių pristatymo į namus (yra didžiulis skirtumas gyvenant ketvirtame aukšte be lifto, ar pati parsitempsi didžiulius maišus, ar juos tau tiesiog atneš). Auklės, padėjėjos, krikštatėviai ir draugės – vaikui užauginti reikia viso kaimo, kaip byloja afrikiečių išmintis. O kaimas – tai bendruomenė, kuri vieni kitais rūpinasi. Tokių nuoširdžiai priimančių šeimų bendruomenių yra ir parapijose (tik gaila, kad ne visose). Jose vaikai, pažindami vieni kitus, auga, dalyvauja stovyklose, meldžiasi, įveikia paauglystę, savanoriauja ir būna pavyzdžiu jaunesniems. Man pačiai buvo nuostabu, kai jauna pora, pakviesta į dviejų dienų rekolekcijas, išsyk suplanavo, kam iš bendruomenės paskirstys penkis (!) vaikus, kad patys galėtų atsikvėpti.

Jeigu esate bent kartą buvusi rekolekcijose, žinote ir apie pačią svarbiausią gyvenime pagalbą, kuri pasiekiama kiekvieną dieną, – tai mus sukūręs mylintis Dievas. Galbūt greta dabar nėra tų žmonių, kurių norėčiau, kad būtų, galbūt mane kamuoja didžiulė problema, bet pasitikėjimas Juo, kuris yra čia ir dabar, prašymas ir dėkojimas teikia gyvybę ir viltį, keičia širdį ir veda teisingu keliu.

Parengė Jurgita Pocevičienė

Jei norite gauti daugiau informacijos apie organizuojamas grupes „Ko reikia kiekvienai mamai“ bei moderatorių mokymus, kreipkitės el. paštu kiekvienaimamai@gmail.com.

 

Straipsnis finansuojamas vykdomo projekto „Iniciatyvos „Ko reikia kiekvienai mamai“
metodinės medžiagos suaktualinimas ir sklaida“ Nr. NVOŠGI-213,
kurį remia LR SADM, lėšomis

sadm logo