Birželio Artuma: Habemus papam –„turime tėtį“!

Birželį pradedame Tėvo diena, tai ir paties Dangaus dovanota Šventojo Tėvo tema šiam Artumos numeriui. Jis pradedamas popiežiaus Leono XIV pirmąja, galima sakyti programine homilija, pasakyta pontifikato pradžios Mišiose; joje mums nuskambėjo svarbus ir paprastas priminimas: Broliai, seserys, dabar yra meilės valanda!

Romanas Kazakevičus pristato patį pirmąjį popiežių, pasirinkusį Leono vardą (390–461) – dar vadinamą „Didžiuoju“. Jo palikimo šviesoje dar 13 kitų apaštalo Petro įpėdinių Romos vyskupo soste pasirinko tokį pat vardą. Nepaprastai įdomu kaip persipynė popiežiaus Leono Didžiojo ir šv. Augustino keliai, kurio sūnumi save pavadino dabartinis popiežius. Andrius Navickas išsamiai aptaria popiežiaus Leono XIII – laikomo Bažnyčios socialinio mokymo pradininku, darbus. O sesuo Viktorija Plečkaitytė MVS, mums pristato palaimintojo Jurgio Matulaičio 1923 m. rugsėjo 8 d. ganytojiškąjį laišką „Apie popiežystę“. Iš jo matosi, kaip labai popiežius Pijus XI ir pal. Jurgis Matulaitis brangino tarpusavio pažintį! Anot ses. Viktorijos, „šis laiškas yra apie viltį, apie Petro sostą kaip vilties ženklą ir garantą! Ir skamba jis lyg parašytas mums šiandien.“ Tad natūraliai sesuo Viktorija ir kviečia atvykti pasisemti vilties į palaimintojo Jurgio atlaidus, kurie Marijampolėje šiemet liepos 5–13 d. Apie popiežių ir ypatingai rimtos vaikų mintys.

Kita šio Artumos numerio dalis ir toliau ištikimai skiriama Sinodo esmei ir vyksmui pažinti ir apmąstyti, nes būtent tai suteikia vilties, kad mūsų Bažnyčioje gali ir turi atsirasti daugiau bendravimo ir bendrystės. Todėl taip svarbu, kad sinodinis procesas pasiektų kiekvieną Lietuvos parapiją ir parapijietį! Tam Artuma ir nori pasitarnauti, todėl ne tik išsamiai pristato „Sinodo dėl sinodinės Bažnyčios Baigiamąjį dokumentą“, bet ir siekia jį visapusiškai aptarti. Šįsyk aptariama III dalis („Užmeskite tinklą“) ir būtinas atsivertimas procesų srityje, taip pat tai, kuo remiasi Bažnytinė įžvalga dėl jos misijos, jos sprendimų rengimo ir priėmimo stadijos, kuriose turi dalyvauti visi bendruomenės nariai. O Vytauto Ališausko, Vilniaus Universiteto docento, Lietuvių katalikų mokslų akademijos akademiko pranešimas „Sinodinė Bažnyčia – tradicinė ar naujoviška?” pagilina supratimą apie šio Baigiamojo dokumento santykį su Tradicija: daugelio nuostabai, autorius pastebi, kad popiežius Pranciškus buvo… labai konservatyvus ir pateikia rimtus argumentus. Tekstą svarbu perskaityti ir apmąstyti kiekvienam, norinčiam geriau suprasti Bažnyčią ir įsijungti į bendradarbiavimo procesus savo parapijoje.

Galima sakyti, kad bent viena popiežiaus Pranciškaus svajonė – kad Jubiliejaus malonės prasiveržtų ir pro įkalinimo įstaigų sienas – pildosi ir Lietuvoje. Kam atrodo, kad kalėjimas yra vilties vieta? Labiau jau panašėja į nevilties, pelnytos bausmės, nemeilės vietą… Ir tai yra visiškai stereotipinis matymas. Viltis kalėjimuose gyvuoja dėl misionierių. Ir kaliniai ir misionieriai – šalia mūsų. „Ten, kur pasaulis nurašo, Dangus atveria savo vartus“ tai Ievos Urbonaitės parengtas straipsnis apie Marijampolės pataisos namuose pirmą kartą surengtą Vilties dieną! Ji sako, kad „Dievo gailestingumui – ne kliūtis net pačios storiausios kalėjimo sienos.“ Faustą Palaimaitę daugelis žino, o kas ne – galės susipažinti per pokalbį, pavadintą „Šešeri metai kalėjime...“ – tai ir puiki proga suprasti, kaip kalėjime gali įvykti susitikimas su Dievu. Fausta atrado, kad jos esminis tikslas – skatinti žmogų kurti santykį su Dievu. Dažniausiai ji dirba individualiai arba su 2–4 vyrų grupelėmis. Ji sako, kad „pats svarbiausias susitikimo momentas yra pabaigoje (kartais pradžioje) malda <...> Beveik visuomet yra tokių žmonių, kurie nori pasimelsti visą rožinio dalį. Tai tas momentas man šventų švenčiausias.“

Birželio, kuomet šįmet švenčiame ir Sekmines, Artumos žurnale taip pat susipažinsite, kaip veikia nepaprastai gyvybinga Vilniaus Kalvarijų parapija – „Per kalvarijas į Sekmines“, taip pavadintas reportažas iš šios bendruomenės. Apie tėčius ligoninėse rašo gydytojas Vytautas Žemaitis, o kunigas Juraitis, šmaikščiai kalbėdamas apie ligą „Ponai daktarai“, dalijasi vieno gydytojo mintimi, „kad vis labiau įsitikina, jog žmogui, kuris niekada nesirgo, trūksta kažko labai svarbaus, iš tiesų nepakeičiamo“ (kaip būtų smagu, kad šie kunigo apmąstymai apie ligą pasiektų mūsų medikus!).

Apie ką tik nesvarsto popiežiai?! Tikrai apie viską, štai Jonas Paulius II Kūno teologijos katechezėje (LXI) apmąstė „Nuogumo meno kūriniuose klausimą“. Kaip nuosekli katechezės tąsa – padrąsinantis Joanos Gimberytės straipsnis „Kaip save matome“ – apie moterų žvilgsnius į save (ir viena kitas). Tęsiamas ciklas apie montessorišką – praktišką ir išmintingą – vaikų ugdymą, šįkart Vaidos Alksnevičienės straipsnis „Ankstyvasis ugdymas: kelias į žvaigždes ar į perdegimą“ – apie gilų konkurencijos įsismelkimą į tėvų mąstymą.

Na, ir visą birželio mėnesį (galima ir ilgiau) nešiokimės popiežiaus intenciją prašydami šios malonės kiekvienam ir sau: „Melskimės, kad kiekvienas iš mūsų rastų paguodą asmeniniuose santykiuose su Jėzumi ir iš Jo Širdies mokytųsi atjausti pasaulį“.