Kaip Jėzus vaikščiojo čia, pašventindamas pasaulį, taip ir mes einame tais keliukais, žolynais, plaukiame, važiuojame, net skrendame Jo pėdomis, tarp žmonių kaip kadais ir ateityje, stengdamiesi tęsti, įgyvendinti uždavinį gerbti, prižiūrėti, gydyti, apjungti, gaivinti, džiuginti ir visa kita, ką mes, žmonės, darome.

Pradėdamas noriu „įrėminti“ mūsų Sinodo kelią: iš kur atėjome, kur esame ir kurlink mes visi judame? Sinodo kelias iš tikrųjų yra Vatikano II Susirinkimo tąsa, jo tolesnis įgyvendinimas. Popiežius Pranciškus labai aiškiai tą įvardija, ir Sinodo dokumentas tą pabrėžia. Tai it pasodinta sėkla, kuri dabar laistoma, kad toliau augtų.

Dabar jau Druskininkams priklausančioje Ratnyčios gyvenvietėje Šv. Baltramiejaus bažnytėlė stovi nuo XVII amžiaus, nors ir degusi, bet vis gražiau atstatoma, restauruojama. Ji nuo seno garsėjo kaip lietuviškas liturgines tradicijas sauganti stipri bendruomenė. Šiandien, savojo klebono kunigo Algirdo Šimkaus apkabinta ir atgręžta į Jėzaus veidą, bendruomenė džiaugiasi išgyvenanti patį geriausią laiką. Kalbamės su vieną saulėtą sekmadienį po Mišių į parapijos namus susirinkusiais parapijiečiais: Renata, Rūta, Irena, Gitana, Giedre, Sondra, Egle ir kun. Algiu.

Kaip būčiau nenorėjusi šito rašyti! Ir, manau, neatsirastų tokio, kuris norėtų – apie tėvą Antaną Saulaitį būtuoju laiku. Jis turėjo gyventi amžinai, juk aišku visiems.

Per 23 savo gyvenimo metus Julija patyrė daugiau nei kitas per visą gyvenimą. Karo pabėgėlė nuo paauglystės, nuo 2014-ųjų; prieš trejus metus iš gimdymo namų po Cezario pjūvio su naujagimiu ir tuomet trimete dukrele jitraukėsi į Lvivą, kaip traukėsi daugybė iš bombarduojamų teritorijų plataus masto agresijos pradžioje Ukrainos žmonių.

Jei ne mūsų sesers Onutės iš Vargdienių kongregacijos nuoširdus dalijimasis ir dar didesnis troškimas nukeliauti į Karolio Akučio kanonizaciją, nei šio rašinio, nei įspūdžių nebūtų. Esu girdėjęs apie šventojo (kai kas juokauja – vienintelio, turinčio elektroninį paštą) jaunatviškus pokštavimus. Prie tokių priskirčiau ir šių dienų atvejį: daugybė amžiumi ir širdimi jaunų piligrimų į Jubiliejaus piligrimystę ruošėsi dėl jo. O nuvyko į Popiežiaus laidotuves.

Graikų kalboje Syn-hodos – „keliauti kartu.“ Tad iš esmės sinodiškumas yra mūsų visų, Kristaus Jėzaus Bažnyčios narių, kelionė kartu. Kaip ir nieko naujo. Net jeigu keletą dešimtmečių ar šimtmečių savo bažnytinėje kalboje nevartojome šio termino, vis tiek visi suprantame, kad Bažnyčios nariais esame ne po vieną, o kartu, ir ne stovime, o keliaujame. Gan greitai keliaujame, ir kuo toliau, tuo greičiau. Nenuostabu, kad ne tik tikintiems pasauliečiams, bet ir mums, kunigams, vis mažiau lieka laiko visokiems sinodinio proceso etapams, tarpiniamsar baigiamiesiems dokumentams.