Troškimas būti šalia kito žmogaus, turėti su juo artimą ir net intymų ryšį kyla iš mūsų prigimties. Tačiau šiandienos visuomenėje įprasti socialinių bei tarpasmeninių ryšių „mechanizmai“ patiria didelę ir sparčią kaitą. Kaip man tai suprasti? Kaip susirasti antrąją pusę, sukurti bendrą šeimos projektą? Kaip išsaugoti jį bei meilę ir aistrą jame?

Jis niekam negalėjo žiūrėti į akis. Taip susitikimą su 36 metų vyru, kuris buvo išnaudojamas prekybai narkotikais ir už duonos kąsnį dirbo juodžiausius darbus, prisimena Vilniaus arkivyskupijos Carito programos Pagalba patyrusiems smurtą ir prekybos žmonėmis aukoms vadovė Angelė Lazauskienė.

Šventoji Juozapina Bachita (Giuseppina Bakhita) – pirmoji juodaodė moteris šventoji, beatifikuota ir kanonizuota popiežiaus Jono Pauliaus II. Ši moteris ypatinga, nes patyrė tiek daug smurto, paniekos, pažeminimo, kad sunku ir įsivaizduoti. Vis dėlto ji liko stebėtinai tyros širdies, gerumo, atjautos ir meilės. Buvo beraštė, todėl Italiją ir visą Europą sudrebinusi, į 20 kalbų išversta jos prisiminimų knyga buvo parašyta Bachitai diktuojant.

„Duok Dieve, kad visi būtume patyrę brolišką, šeimynišką bendruomenę, šeimą, draugiją, kaimynystę, sambūrį, šventę, ansamblį,“ – apmąstydamas popiežiaus intenciją vasariui, rašo tėvas Antanas

„Sodoma ir Gomora“, atsidūsta pagyvenusi pora, pamačiusi autobuso stotelėje aistringai besibučiuojančius ir besiglamonėjančius jaunuolius. Visuomenėje paplito ne tik Covid-19, bet ir nevaldomo seksualumo pandemija, prisidengianti laisve rinktis, neigianti atsakomybę. Seksualiniai skandalai palietė visas gyvenimo sritis nuo šeimų iki dvasininkų. Sveikintinas Bažnyčios vadovų žingsnis parengti elgesio Gaires, Lietuvoje įsigaliojusias rugsėjo mėnesį, kreipiant ypatingą dėmesį į vaikų, jaunuolių ir pažeidžiamų suaugusiųjų apsaugą.

Sausio 27-ąją minime palaimintąjį Jurgį Matulaitį, Bažnyčios mylėtoją ir vieną iš Artumosištikimų globėjų Danguje. Skaitytojus kviečiame susipažinti su tėvo Jurgio vestomis rekolekcijomis kunigams 1911-ųjų vasarą, kurios buvo pirmosios Žemaičių vyskupijoje lietuvių kalba. Įžanginiame žodyje kunigai buvo pakviesti „bent kiek atsiilsėti“, suprantant jų nuovargį, rūpesčius, nuolatinius reikalavimus iš parapijiečių ir apleistumą. Kunigai liudija, kad palaimintajam Jurgiui kalbant suprato, jog tai mylinčio Tėvo žodžiai: „verkėme kaip maži vaikai.“

Sinodinio kelio apžvalga sukėlė rūpimų klausimų ir įžvalgų, iš kurių gimė puikus nepriklausomo žurnalisto Simono Bendžiaus bei Artumos redkolegijos narės dr. Irenos Eglės Laumenskaitės pokalbis. Nors pasaulyje keliamas klausimas apie moters vaidmenį Bažnyčioje, lietuviams, regis, jis neparūpo. Kai tuo laiku visai neseniai popiežius Pranciškus į atsakingas pareigas Vatikane paskyrė dar dvi profesinę kompetenciją turinčias moteris pasaulietes, o kitos dvi – vienuolė ir pasaulietė – paskirtos konsultantėmis Kunigų dikasterijoje, o tai yra visiškai nauja. Ar tai reiškia, kad Bažnyčia jau atpažįsta, jog ir šioje srityje reikalingas kitoks – moters – žvilgsnis? O kaip Lietuvoje?