Pasitikdami Carito atkūrimo Lietuvoje 35-erių metų sukaktį, pasikalbėti pakvietėme vieną iš nuolatinių Carito palaikytojų, Lietuvos socialinių mokslų centro direktorių, ekonomistą, sociologą, Vilniaus universiteto profesorių Boguslavą Gruževskį.

Spaudoje skaitome, kaip kai kuriose šalyse vis dar neleidžiama moterims mokytis. Tenka slaptai ieškoti būdų lavintis, mokslu tobulinti save, auklėti kitus ir veikti visuomenę. Kiek būna nuotraukų su vyrų nustatyta moterims apranga, kad ir pagal šimtametę kultūros tvarką ir įsitikinimų dėsnius. Jaučiame neteisybę, kai moterys skriaudžiamos, varžomos, net niekinamos, o vyriškiai žmogaus teisių joms nepripažįsta. Sunku tikėti, kad visi esame Dievo vaikai su viltimi gyventi ir, anot poetų, žydėti.

Šįsyk kalbėsiu apie autoritetą, nepaprastai svarbų, padedantį suprasti, kas yra Sinodas ir kas yra Bažnyčia. Manau, daugybė nesusipratimų dėl Sinodo ir bažnytinio gyvenimo prigimties kyla dėl pernelyg siauro – kaip politinės galios ar valdžios – autoriteto supratimo. Šio Sinodo nuotykio dalis ir bus pamatyti, kaip daug turtingiau ir įvairiau suvokiame autoritetą.

Jeigu mano profesinė etika yra prasta arba apskritai niekada apie ją nesusimąsčiau, ji daro įtaką ne vien mano veiklos kokybei, bet ir tiems žmonėms, kuriems su manimi tenka dirbti, komunikuoti, bendradarbiauti. Apie šią aktualią temą ryžtuosi kalbėti, kadangi manau, jog krikščionys šioje srityje turėtų siekti itin aukštų standartų ir būti pavyzdžiu kitiems. Tačiau svarbiausia – kad darbo ir bendravimo etiką atpažintume ir įtvirtintume kaip vieną iš praktinės artimo meilės formų Bažnyčioje.

Vasario 9-ąją vyko Lietuvių katalikų mokslo akademijos ir Martyno Mažvydo bibliotekos organizuota konferencija Piktnaudžiavimas galia Bažnyčioje: atpažinti, apsaugoti, išgyti. Renginio įvadinį pranešimą apie Bažnyčios kovą su piktnaudžiavimu ir realijas pristatė kardinolas Audrys Juozas Bačkis.

Aplinkui drebant žemei – Romos Katalikų Bažnyčiai daugelyje Vakarų pasaulio šalių skausmingai atsiveriant ir valantis nuo įvairių klerikalizmo ligos piktžaizdžių – Lietuva su dar keliomis Vidurio Rytų Europos šalimis (Vengrija, Slovakija, Latvija) iš pažiūros išlaiko olimpinę (sic) ramybę. O vienas iš dominuojančių argumentų pasyvumui pateisinti yra tai, kad tada, komunistinės priespaudos sąlygomis, dvasininkų luomas neva buvęs „švaresnis“, kad persekiojimo situacija apsaugojo institucinę Bažnyčią nuo įvairių pagundų, todėl ir dabar tokių bėdų kaip Vakaruose pas mus jau tikrai nėra. Ar taip yra iš tikrųjų? Vienareikšmiško atsakymo į šį klausimą turbūt negalima pateikti, bet čia pamėginsiu aptarti keletą situacijų, kurios, jeigu ne paneigia, tai bent jau leidžia kvestionuoti anksčiau minėtą požiūrį.

2025 metų Jubiliejus pirmuosius žingsnius žengė jau 2022-aisiais. Lurdo Dievo Motinos minėjimo dieną popiežius Pranciškus nusiuntė laišką Popiežiškosios naujosios evangelizacijos tarybos pirmininkui arkivyskupui Rino Fisichellai, kuriam pavedė organizuoti artėjančius Šventuosius metus. Laiške popiežius nubrėžė gaires, apibūdinančias būsimo Jubiliejaus, švenčiamo praėjus 25 metams po 2000-ųjų Didžiojo jubiliejaus, kelionę.