Baigiantis metams žvelgiame, kaip mums asmeniškai ir apskritai Bažnyčioje pavyko būti dėl kito, šalia esančio. Popiežius Pranciškus visus kviečia ne tik vienam kitą pamatyti, išgirsti, įsiklausyti, bet ir kartu eiti Sinodiniu keliu. Kaip šiais metais atrodė mūsų įsiklausymas į vargstančiųjų poreikius ir pastangos bei darbai jų labui? Pokalbyje dalyvauja LVK socialinių reikalų tarybos pirmininkas, Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, Vilniaus arkivyskupijos Carito Socialinės pagalbos ir integracijos centro Betanija vadovas Miroslavas Seniutis, LR Seimo narys, socialinio darbo pedagogas bei organizatorius, buvęs socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis, Tauragės Švč. Trejybės parapijos klebonas kunigas Marius Venskus; kalbina Lietuvos Carito generalinė sekretorė Deimantė Bukeikaitė.

Kaip būti su jaunimu, kad jis jaustųsi išklausytas ir vertingas? Atsidarau pirmą straipsnį apie paauglystę ir skaitau: „Buvimas su paaugliu panašu į juvelyriką arba plastinę chirurgiją. Be galo subtilus ir, tiesą pasakius, varginantis, reikalaujantis nuolatinio situacijos vertinimo dalykas.“ Sakinys, skambantis kaip sudėtinga misija, tikrai nesužavi; priešingai, sukelia troškimą atvirai pasikalbėti su žmogumi, apsisprendusiu kasdien, po kelias valandas, būti šalia jauno žmogaus. Ar tai drąsu, ar labiau kvaila? Paauglys yra katastrofa, ar vis dėlto neįtikėtinai įdomu būti šalia jaunuolio, virstančio suaugusiu asmeniu? Apie jauno žmogaus vertę atvirai – tikybos mokytojo specialybę pasirinkęs komikas ir teologas Justinas Visickas.

Pasak profesoriaus Zigmo Zinkevičiaus, į Lietuvą krikščionybė atėjo iš dviejų pusių: iš Rytų – nuo Bizantijos per rytinius slavus ir iš Vakarų – nuo Romos, per germanus ir vakarinius slavus. Abi krikščionybės bangos susitiko ties etninėmis lietuvių žemėmis. Manoma, kad jau iki XI a. iš Rytų buvo gauti svarbiausi terminai, tokie kaip Kalėdos, Kūčios, Velykos. Žodžiui „Kalėdos“ pradžią davė rytų slavų коляда, kilęs iš bažnytinės slavų kalbos kolęda, gauto per Bizantijos graikus iš lotynų kalbos ( calendae). Žodžiui „Kūčios“pradžią davė rytų slavų кутя (ukr. кутя, sen. rus. кутья). Žodžio „Kūčios“ kelionė į Lietuvą buvo trumpesnė negu „Kalėdų“. Jo gimtinė – Bizantija, o ne Roma.

Dviejose ankstesnėse dalyse matėme, kad Mišių šerdis, Eucharistinės maldos formulė, išliko tokia pat, kokią žinome iš ankstyviausių liudijimų. Tačiau bendra Mišių eiga amžių būvyje kito, buvo pildoma, veikiama geografinių kontekstų, istorijos įvykių, teologinių debatų. Kaip atskiros, savarankiškos knygos X–XI amžiuje atsiradę Mišiolai yra viso to liudininkai ir nepaprasti, daugelį amžių kauptõs Bažnyčios maldos, poezijos ir išminties saugotojai ir perdavėjai.

Popiežiaus Pranciškaus kvietimas Bažnyčiai apmąstyti ir išgyventi sinodiškumą tikintiesiems ir ne tik sukėlė įvairiausių reakcijų: nuo pasipiktinimo iki džiaugsmo. Artumos skaitytojus kviečiame iš arčiau pažinti, ką mūsų kunigai kalba apie popiežiaus pasiūlytą iššūkį Bažnyčiai ir šiandienos pasaulio situaciją. Nuoširdžiame dvasininkų pokalbyje dalyvauja diakonas Audrius Jesinskas,kunigai Andrius Alminas,Rolandas Bičkauskas, Vidas LabanauskasOCD, Vidmantas Balčaitis ir Žilvinas Zinkevičius; kalbina Artumos kapelionas kunigas Artūras Kazlauskas.

Gruodžio intencija : „Melskimės už katechetus, pašauktus skelbti Dievo žodį, kad liudytų jį drąsiai ir kūrybingai, su Šventosios Dvasios jėga.“

Mišių liturgijos istoriją galima palyginti su pasivaikščiojimu po modernų didmiestį, turintį senas šaknis – išlipę iš greitojo traukinio stotyje einame per jo kvartalus, kuriuose atsispindi amžių tėkmė: naujausi stiklo ir plieno statiniai įsiterpia tarp XX amžiaus pradžios art nouveau architektūros, renesanso baroko, viduramžių gotikos, net antikos pasaulį menančių liudininkų – kartais tai puikiai išsilaikiusios ir didingos struktūros, o kartais vos pastebimos detalės. Pasitaiko ir etninių kvartalėlių, kuriems kartais akivaizdžiai reikia remonto. Ir tik paskaitę miesto gidą sužinosime, kad daugelio dalykų mieste visai nesimato, tai tarsi pamatai po pamatais, esantys giliai žemėje.