Aukštąja meilės forma – šv. popiežius Paulius VI yra pavadinęs... dalyvavimą politikoje! Krikščioniška mintis visada ją suprato kaip ypatingą meilės artimui būdą, o piliečių atstovus – kaip prisiimančius ypatingą tarnystę ir besirūpinančius bendruoju gėriu. Per jų veiksmus, žodžius ir supratimą šalies piliečiai veikia ir kreipia Tėvynės dabartį ir ateitį.

„Mūsų tikėjimas neišveda mūsų iš pasaulio, mes gyvename jame ir esame laisvi rinktis – taip pat ir rinkimuose“, – sako prof. Irena VAIŠVILAITĖ, kurios kompetencija bei patirtis tiesiog įspūdinga. Tik priminsime, kad ji buvusi LR Prezidento Valdo Adamkaus Švietimo, kultūros, religijų patarėjų grupės vadovė, vėliau – Europos humanitarinio universiteto prorektorė, po to – Lietuvos ambasadorė prie Šventojo Sosto, Maltos ordino ir UNESCO, dar anksčiau dirbusi ir Laisvosios Europos, ir Vatikano radijo lietuviškose programose, yra meno ir Bažnyčios istorikė. Tad jos patirtys ir žinios, gyvenimo pagava ne vien žodžiais, bet su didele išmintimi jai leidžia teigti, jog mūsų visuomenė sužalota stiprių ideologinių šukių, tačiau jau šiandien turime gyventi – pilnatviškai ir oriai – patys ir dėl kitų, valstybėje ir Bažnyčioje. Pašnekovę kalbina Darius Chmieliauskas.

 „Naiviai maniau, kad per dvejus metus išmoksiu lietuviškai. Dabar dėkoju Dievui, kad bent jau suprantu kalbą – galiu klausyti išpažinčių. Kalbu su akcentu, bet žmonės tolerantiški, man atleidžia...“ – juokėsi misionierius, rudenį pasitinkantis Lietuvoje.

2019-ųjų spalis – Misijų mėnuo. Ta proga Artumos kalbintas misionierius kunigas redemptoristas Rastislavas DLUHÝ iš Slovakijos papasakojo, kaip kiekvienas mūsų galime skleisti Viešpaties žinią.

Artėjant naujiems Seimo rinkimams mums svarbu suprasti, kad mes, krikščionys, turime kriterijus, į ką atsižvelgti renkant kandidatus. Tuos kriterijus aiškiai nusako pagrindiniai Bažnyčios socialinio mokymo principai, tad juos čia trumpai aptarkime.

Ir šiame Artumos numeryje, ir jau anksčiau ne kartą apžvelgtas Bažnyčios socialinis mokymas. Kertiniai ir visuomenės socialinei gerovei būtini jo principai lyg ir žinomi – tai bendrasis gėris, solidarumas ir subsidiarumas. Plačiau panagrinėkime subsidiarumą, kaip jis gali būti konkrečiai taikomas organizuojant pagalbą šeimai – mums labai aktualioje srityje. Pasirodo, gali būti ir KITAIP, nei mums įprasta, ir tam nereikia naujų milijardų, o tik požiūrių, principų pokyčių... kas, žinoma, ir yra sunkiausia, brangiausia... Bet bandyti verta! Ir tai labai priklauso nuo politinės valios... kurią, beje, per rinkimus mes, piliečiai, turim ypatingą progą išreikšti.

Kai gavau pasiūlymą parašyti šia tema, pamaniau, kad Redaktorius juokauja. Atrodė, jog tokios temos tiesiog nėra ir XXI amžiuje būti negali. Ir vis dėlto priešingai. Nuo pat trečiojo tūkstantmečio pradžios pamatėme, kad tai, ką laikėme seniai išspręstu klausimu, daugybė suvokia priešingai. Atrodė, kad politika turi visuomenės reikalų sprendimo galią, o religija uždaryta asmeninėje plotmėje. Islamo fundamentalistai pasauliui įrodė, kad gali būti priešingai. Religija gali būti (ir yra) politika.

Mes taip esame įpratę gyventi išorėje, sociume, kad atrodo, jog, gimus vaikams, gyvenimas apskritai sustoja. Tai prisitaikymo laikas. Šiuo laiku didžioji gyvenimo dalis vyksta mūsų viduje, o ne išorėje. Reta iš mūsų turi įgūdį gyventi vidinį gyvenimą. Šiandieninių mamų protas, veikimas labai intensyvūs, o sielos durys dažnai užvertos.