Natūralu ir normalu, kad žmogus nori gyventi gerai, gražiai ir laimingai. Bet tai, ką laikome gėriu, yra gana reliatyvu, nes mūsų gera savijauta priklauso nuo daugybės aplinkybių. Šiandien norime gyventi ir jaustis geriau nei vakar, lyginamės su kitais žmonėmis ir geidžiame turėti šį tą geresnio ir naujesnio, nei turi mūsų draugai ar kaimynai. Gyvenimas vis greitėja ir reikalauja sugebėti nuolat prisitaikyti prie kintančių aplinkybių. Smagu ko nors siekti, tobulėti, jausti, kad judi į priekį, kol... išsenka jėgos. Nejučia pavargstame, suvokiame, kad netekome dvasios pusiausvyros. O jeigu dar labiau perlenkiame lazdą, už tai sumokame ir sveikatos sutrikimais. Poilsis, fizinis ir ypač dvasinis, įgyja vis didesnę svarbą nūdienos gyvenime.

Neseniai į rankas pakliuvo spalvingas lietuviškas žurnalas, įdomiai, su iliustracijomis rašantis beveik apie viską. Skaitant akys užkliuvo už straipsnio apie evoliuciją: jame kelios eilutės buvo skirtos žmogaus evoliucijos ir katalikybės temai. „Sovietmečiu, – rašė straipsnio autorius, – darvinizmo teorija buvo patogus ramstis komunizmo ideologijai, neigusiai Dievo egzistavimą, <...> kiekvienas pyplys žinojo, kad žmogus yra kilęs iš beždžionės.“ Lietuvai tapus nepriklausoma, deklaravus katalikiškąsias vertybes, iškilo dilema: jei jau esame katalikai, tai turėtume pripažinti, kad žmogų sukūrė Dievas, nes taip parašyta Biblijos Pradžios knygoje. Kaip tada „vertinti evoliucijos teorijas, teigiančias, kad visi šiuolaikiniai organizmai yra siejami bendros kilmės, kad jų įvairovė atsirado dėl milijardus metų trunkančios evoliucijos, o žmogus yra kilęs iš beždžionės“?

Apie Viktorą Emilį Franklį ir jo logoterapiją žino ne visi, nors šis mokslas svarbus kiekvienam iš mūsų, gal išskyrus šventuosius ir žmonijos didžiavyrius. Tyrinėtojai jo biografijoje išskiria keturis ryškius etapus. Pagal juos šiame nedideliame straipsnelyje ir peržvelgsime mokslininko kelią.

Ankstybą Velykų rytą Don Kamilis, išėjęs iš klebonijos, pamatė po pat durimis paristą didžiulį šokoladinį kiaušinį, papuoštą raudono šilko kaspinu. Tikriau sakant, tai buvo milžiniškas kiaušinis, labai panašus į šokoladinį, bet iš tikrųjų tai buvo dviejų šimtų svarų lėktuvinė bomba, kurią, nupjovę sparnelius, nudažė tamsiai ruda spalva.

Virusas ir karantinas daugumą mūsų uždarė namuose. Kai kurie jaučiamės įkalinti, tarsi įkliuvę į spąstus. Nesvarbu, kokio dydžio mūsų namai ir kaip pavyksta darbuotis iš jų, galime dėkingai į viską pažvelgti iš teigiamos pusės.

Visos popiežiaus Pranciškaus kalbos jam lankantis Lietuvoje buvo aptartos 2019 metų Artumos puslapiuose, o kardinolas Sigitas Tamkevičius atsiliepė (rugsėjo numeryje, p. 12) į jo skausmingą reakciją lankantis buvusiame KGB kalėjime. Taip, tai buvo mūsų Didžiojo penktadienio istorinis liudijimas. Tačiau kai kas paskutinėje popiežiaus kalboje liko neatskleista. Jis kalbėjo apie mūsų tautos istorinį Didįjį tridienį. Tad išgirdus, kodėl Pranciškus vis kviečia mus įsižiūrėti į dabartį, svarbu aptarti ir Didžiojo šeštadienio prasmę, nes be jo neišaušta Prisikėlimo rytas.

Kas yra sąžinės tyrimas? Popiežius Pranciškus ragina mus būti įžvalgius, nuolat budėti ir kovoti. „Ši kova yra labai graži, nes leidžia mums švęsti kaskart, kai mūsų gyvenimuose nugali Viešpats“, – įkvepia jis ir dar priduria: „Pats Jėzus švenčia mūsų pergales“ (GE 158, 159). Tačiau norėdami kovoti ir budėti, turime būti sąmoningi. Kaip išlaikyti sąmoningumą, kai gyvenimas bėga visu greitumu ar gąsdina pavojai, atitraukiantys visą dėmesį? Kaip pamatyti, kur tą dieną mano gyvenime buvo Dievas ir ką Jis veikė? Nėra geresnio būdo mūsų įžvalgumui ugdyti nei sąžinės tyrimas.