Visos popiežiaus Pranciškaus kalbos jam lankantis Lietuvoje buvo aptartos 2019 metų Artumos puslapiuose, o kardinolas Sigitas Tamkevičius atsiliepė (rugsėjo numeryje, p. 12) į jo skausmingą reakciją lankantis buvusiame KGB kalėjime. Taip, tai buvo mūsų Didžiojo penktadienio istorinis liudijimas. Tačiau kai kas paskutinėje popiežiaus kalboje liko neatskleista. Jis kalbėjo apie mūsų tautos istorinį Didįjį tridienį. Tad išgirdus, kodėl Pranciškus vis kviečia mus įsižiūrėti į dabartį, svarbu aptarti ir Didžiojo šeštadienio prasmę, nes be jo neišaušta Prisikėlimo rytas.

Kas yra sąžinės tyrimas? Popiežius Pranciškus ragina mus būti įžvalgius, nuolat budėti ir kovoti. „Ši kova yra labai graži, nes leidžia mums švęsti kaskart, kai mūsų gyvenimuose nugali Viešpats“, – įkvepia jis ir dar priduria: „Pats Jėzus švenčia mūsų pergales“ (GE 158, 159). Tačiau norėdami kovoti ir budėti, turime būti sąmoningi. Kaip išlaikyti sąmoningumą, kai gyvenimas bėga visu greitumu ar gąsdina pavojai, atitraukiantys visą dėmesį? Kaip pamatyti, kur tą dieną mano gyvenime buvo Dievas ir ką Jis veikė? Nėra geresnio būdo mūsų įžvalgumui ugdyti nei sąžinės tyrimas.

Palaimintos naujosios technologijos, leidžiančios būti ten, kur būti negalima! Vis matau Pranciškų Romos Corso gatve žengiantį prie šv. Marcelijaus kryžiaus, XVI a. stebuklingai išgelbėjusio Romą nuo maro. Regiu popiežių, lietui prausiant Romą, kopiantį į Šv. Petro baziliką, girdžiu Evangelijos žodžius ir meditaciją; ir tylą per palaiminimą „Miestui ir pasauliui“. Koronavirusas, nematomas žmonijos priešas, savo galybę demonstruoja prieš kiekvieną, tikintį ir netikintį, krikščionį ir musulmoną.

Kovo 27-ąją popiežius Pranciškus iš Šv. Petro aikštės meldėsi už visus, gyvenančius pandemijos akivaizdoje: sergančius, slaugančius, tarnaujančius, dėl šių aplinkybių išgyvenančius baimę ir sunkumus. Padrąsinęs žmones homilija ir maldoje pavedęs Dievui visą pasaulį, popiežius visiems suteikė palaiminimą Urbi et orbi (lot. „Miestui ir pasauliui“). Siūlome Jums guodžiančius ir padrąsinančius Šventojo Tėvo žodžius, pasakytus aną vakarą.

Balandį kartu su popiežium Pranciškum melskime, kad visi, kurie kenčia nuo priklausomybių, gautų pagalbą ir jais būtų pasirūpinta.

Gyvendami neišvengiamai susiduriame su skausmo patirtimi. Nors nėra nė vieno, kuris jos trokštų, skausmas – didesnis ar mažesnis, bet visuomet – prisiartina ir prisistato pačiais įvairiausiais „veidais“. Krikščionybė nepanaikina šios patirties saistomos įtampos žmogaus tikrovėje ir nieko panašaus į nuskausminamųjų receptą neišrašo. Tačiau ji parodo ypatingą Dievo ir žmogaus susitikimo „vietą“, kurioje atsiveria išskirtinė kančios traktuotės perspektyva. Paulių ši „vieta“ iškart pagavo ir, nors ir būdama esmiškai slėpininga, tapo jam visa paaiškinančiu raktu. Jau gerokai įsibėgėjus misijoms, taigi tada, kai jau buvo pasiekęs ryškią teologinę brandą, Paulius rašė pirmosioms Korinto krikščionių kartoms: „...buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, kaip tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą“ (1 Kor 2, 2).

„Bažnyčia turėtų garsiau kalbėti apie pinigus“ – sako jauni žmonės, ne vienerius metus aktyviai tarnaujantys Bažnyčioje. Apie pinigus, aukojimą, darbą Bažnyčioje, plonas linijas, skiriančias šias sąvokas ir kuriančias įtampą, antroje pokalbio dalyje (pirmoji spausdinta 2020 m. kovo „Artumoje“) Miglė VISELGAITĖ kalbasi su kun. Andžejumi BYLINSKIU bei aktyviai Bažnyčioje veikiančiais jaunuoliais: Ernesta KARNILAITE, Goda Kotryna UŽPELKYTE ir Mariumi DOVIDAUSKU.