Dabar visus domina naujasis kiniškas virusas. Tai redaktoriai ir sako – apie jį rašyk. Visuose portaluose apie naująjį koronavirusą jau tiek prirašyta, kasdien kas nors naujo atsitinka. Bet valdžios nurodymus privalu vykdyti...

Kad Kovo 11-ąją kasmet švenčiame per gavėnią, žinoma, yra atsitiktinumas. Bet man ši šventė yra būtent gavėnios dalis. Tas nedidelis būrelis, kuris anos, tikrosios, kovo 11-osios vakarą per darganą buvo susirinkęs prie Aukščiausiosios Tarybos, patyrė nerimo, vilties, nežinojimo, kas bus toliau, bet ir didžiulio tikėjimo, didžiulio ryžto ir lūkesčio jausmų. Galiu tik numanyti, kad panašiai jautėsi ir Kovo 11-osios Akto signatarai.

Paminėjus žodį „Bažnyčia“, kyla įvairiausių asociacijų – pastatai, kunigai, ilgaamžė istorija, viduramžiai, paslaptys, skandalai, pinigai. Net ir šios diskusijos dalyviams – dviem kunigams Algirdams AKELAIČIUI ir TOLIATUI, sociologei ir antropologei dr. Irenai Eglei LAUMENSKAITEI, sesei Viktorijai VOIDOGAITEI CC, Artumos bendradarbiui Domui Antanui RAIŽIUI ir pokalbį vedusiam žurnalo vyriausiajam redaktoriui diakonui Dariui CHMIELIAUSKUI – buvo sunku sutarti ir apibrėžti, kas vis tiktai yra ir kas nėra Bažnyčia. Taigi, kas ji, kokia ji ir kokia jos misija šiandien?

Prisipažinsiu, jog nemėgstu padejavimų apie mitus ir ypač apie Bažnyčią. Ne iš piršto jie laužiami. Pagal komunikacijos taisykles, jei tave neteisingai suprato, kaltas ne žinios gavėjas, o tu pats, jos perteikėjas. O perteikti svarbius ir pačius svarbiausius dalykus – sunku.

Seniai seniai, kai Lietuvoje dar buvo tikri keturi metų laikai, kai šviesos vasarą kažkodėl būdavo dar daugiau, o tamsos žiemą – kur kas mažiau, kai mano mokyklos auklėtoja niekaip negalėjo suprasti, kodėl aš sekmadieniais vaikštąs į bažnyčią, nors šiaip juk esąs visai ne koks tamsybininkas, turėjau draugą, a. a. kunigą Zigmantą Grinevičių MIC. Jis buvo vaikštantis visokių gerų sentencijų rinkinys.

Vasario mėnesį popiežius Pranciškus pasaulio katalikus kviečia melstis, „kad būtų išgirstas brolių migrantų, nusikalstamos prekybos aukų, balsas ir į jį būtų atsižvelgta“. Ar mums aktuali ši popiežiaus intencija?

Ar kada susimąstome – kodėl einame (arba neiname) į bažnyčią? „Kiekvienas turi savęs to paklausti ir atsakyti sau į šį klausimą“, – sako kunigas Artūras. Šiuos metus ketiname žvelgti į Bažnyčią ir į mus joje. O pradedame klausdami – kas mus laiko Bažnyčioje ir kas atstumia nuo jos? Apie tai pokalbio pakvietėme sociologę ir antropologę dr. Ireną Eglę LAUMENSKAITĘ, laidų ir renginių vedėją Rimą ŠAPAUSKĄ,redakcijos kapelioną kunigą Artūrą KAZLAUSKĄ, Artumos dailininkę Silviją KNEZEKYTĘ; pokalbį veda žurnalo vyriausiasis redaktorius diakonas Darius CHMIELIAUSKAS.