„Jaunimas, tikėjimas ir pašaukimo įžvelgimas“ – šiomis temomis kalbėsis pasaulio vyskupai, spalį susirinkę į Sinodą Romoje. Rengdamiesi Sinodui apie tai kalbamės ir su Lietuvos jaunimu. Gegužės Artumoje pristatėme apklausos rezultatus, padėjusius pažvelgti, kokia Bažnyčios veikla svarbi jaunuoliui, kas jį labiau motyvuotų dalyvauti Bažnyčios gyvenime, ką jame norėtų pagerinti. Atsižvelgiant į tyrimo duomenis, kalbame apie jaunimo sielovados veikėjus, pastoracijos vietas ir priemones, galinčias šiandien atliepti jaunuolių poreikius.

Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ-KNEIŽIENĖ prieš 20 metų labai rimtai priėmė Tautų apaštalo Pauliaus žodžius: „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos“ (1 Kor 9, 16). Šiandien ji – Kauno arkivyskupijos sielovados programų koordinatorė, organizuoja ir prisideda prie tokių renginių, kaip Šv. Valentino diena KITAIP, Miesto misijos, Kunigai kavinėse, Šlovinimo vakarai, organizavimo, važiuoja į įkalinimo įstaigas, socializacijos centrus, kad Gerąją Naujieną išgirstų ir Jėzų sutiktų kuo daugiau žmonių. Klausiame Vaidos, kas įkvepia skelbti Evangeliją ir kas padeda nenuleisti rankų, kai nepasiseka ar nematyti vaisių.

Reaguodami į neseniai nuskambėjusį Lietuvos vyskupų priminimą, jog Santuoka neįmanoma be Sutvirtinimo, gegužės Artumoje klausėme jaunų žmonių ir su sužadėtiniais itin artimai bendraujančio klebono, kaip jie reagavo į tokį priminimą, ypač turint omenyje, kad jau vasara – nebėra laiko papildomiems kursams, o metas tuoktis! Kai kurios jaunuolių reakcijos pasirodė tokios aštrios ir į Bažnyčios daržą mesti akmenys tokie skaudūs, kad paprašėme jaunimo pamilto Telšių ordinaro vyskupo Kęstučio KĖVALO atsakyti į kaltinimus ir išsklaidyti abejones.

Viskas prasidėjo dar man negimus. Tėveliui rūpėjo, kad laukiamas (-a) augtų sveikas (ar sveika), pagamino lovytės čiužinį iš švariausių šiaudų. Kaune metus augintas, iki šių dienų ilgiuosi kaimo – močiutės keptos duonos kvapo, rūkytų lašinių skonio, trobelės jaukios šilumos. Per karą pabėgėliai jau penkiese (su Mamos mama ir nauja sesute Maryte) kilnojomės iš vietos į vietą. Kažkurią naktį sūneliui pradėjus graudžiai verkti, Tėvelis gelbėdamas šoko iš lovos: nespėjęs prisiminti, kad jis antrame aukšte – nusilaužė ranką, o sūnelis sau saldžiai užmigo. Turbūt karo veiksmų baimė, bėgimo įtampa paveikė vaikelį, kad jis Tėvo rankos niekaip nepaleisdavęs, kol neužmigdavo.

Popiežiaus Pranciškaus pontifikatas padovanojo pasauliui ir Bažnyčiai senokai prarastą dalyką, kuris krikščionijai iš esmės svarbiausias – susidomėjimą žodžiu.

Prabėgo beveik metai nuo tos akimirkos, kai Vilniaus katedros aikštėje buvo iškilmingai perskaitytas popiežiaus Pranciškaus laiškas, skelbiantis vyskupą ir kankinį Teofilių Matulionį palaimintuoju. Reikia pripažinti, kad iki beatifikacijos pal. Teofiliaus gyvenimas buvo plačiau žinomas tik aktyviausiems bažnytinio gyvenimo dalyviams, bet kai tam parodė dėmesį Vatikanas, visi sujudo. Lietuvoje buvo paskelbti Teofiliaus Matulionio metai, per kuriuos įvyko daug gražių iniciatyvų, piligrimysčių, o svarbiausia – Bažnyčia gavo naują užtarėją danguje. Be to, Kaišiadorių vyskupija paskelbė pradedanti ir kanonizacijos procesą.

„Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dangaus Karalystė“ (Mk 10, 14), – sako Jėzus savo mokiniams. O kaip bažnyčia ir šv. Mišios atrodo mažųjų akimis? Dideli aukšti suolai, aplink dažnai surūgę suaugusieji, toli prie altoriaus stovintis kunigas, nuolatinis mamos ar tėčio: „Nekalbėk, nebėgiok, sėdėk ramiai, ššš...“ Gerai, jei gelbėja graži liturginė muzika ar vaizdingi paveikslai, kuriuos galima apžiūrėti, kol suaugusieji meldžiasi, bet tik tyliai, nekomentuojant... Toks vaiko susitikimas su Bažnyčia. Ar mes, katalikai, tikrai jo norime tokio?