Su Kazimieru susipažinau prieš daugiau nei dešimt metų. Pakviečiau jį į Pal. Jurgio Matulaičio socialinio centro dirbtuvėles neįgaliems žmonėms. Tuomet jis dar buvo gatvės žmogus ir nuolat tekdavo jo ieškoti turgaus kvartaluose, klausti elgetaujančių prie Katedros. Jis buvo jų saviškis. Mažutėlis tarp mažutėlių. Jis gali papasakoti savo istoriją, o aš joje nuolat perskaitau, kaip Dievas išgelbsti savuosius.

Prisipažinsiu: ilgą laiką dvasingiesiems vargdieniams – kaip jie dažnai vadinami Lietuvoje – skirtas Kristaus palaiminimas man atrodė neįtikinamai. Skaitant Šventąjį Raštą nelieka abejonių: Atpirkėjas tikrai yra nuskriaustųjų draugas. Bet vis dėlto, kas tie vargdieniai? Koks jų dvasingumas? Ir kodėl jie tokie mieli Dievui?

Šitaip atrodytų gan didelė mano draugo jėzuito Tomo parapija žvejų bažnytkaimyje, kurios sielovados laukas apima 120 kaimų ir kaimelių su koplyčiomis ar kita kunigo bent kartą per metus lankoma patalpa. Kas mėnesį klebonijos kieme susirenka bent po atstovą ateinančio mėnesio liturgijos aptarti, sielovadinių klausimų apsvarstyti.

Jėzus Kristus visada skelbė meilę vargšams, ligoniams, nuskriaustiesiems. Iš to kyla ir Jo įsteigtos Bažnyčios socialinis mokymas. Bažnyčia visada rūpinosi ligoniais, vargšais, našlaičiais.

„Artuma“ 2014 metais išsamiai aptarė Dešimt Dievo įsakymų, kurie daugelio žmonių sąmonėje yra daugiau ar mažiau įsitvirtinę. Tačiau mažiau pažįstami Penki Bažnyčios įsakymai, skirti tik Katalikų Bažnyčios nariams. Dievo įsakymai per tūkstantmečius išliko iš esmės nepakitę, Bažnyčia savo įsakymus gali keisti, atsižvelgdama į laikmečio aktualijas. Akylas skaitytojas, palyginęs Bažnyčios įsakymus sovietmečiu leistose ir naujausiose maldaknygėse, atras kai kurių skirtumų. Juos ir apžvelgsime.

Esu piktas, pavargęs ir bizniukas stringa... reikia nueiti išpažinties. Gal padės. Bandau pasikartoti Dešimt Dievo įsakymų. Pradedu. Pirmasis – Neturėk kitų dievų... – čia viskas puiku, šaunuolis! Netark Dievo vardo be reikalo – prasti popieriai... Švęsk sekmadienį – dirbau... Nežudyk – ačiū Dievui, nenusidėjau... Devintasis – Negeisk svetimos moters – beveik nenusidėjau! Na, ir liko... – koks ten tas paskutinis? Negeisk svetimo turto! Sudėtingas reikalas...

Juozas Ambrazevičius-Brazaitis mirė 1974 m. lapkričio 28 d. Amerikoje (2012 m. palaikai perlaidoti Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje). Liūdnas paradoksas, jog humanistas giliausia ir plačiausia prasme, humanistas be elgesio išimčių – mirė kaip karo nusikaltėlis: laiškas, pranešantis apie jam primestų kaltinimų nepagrįstumą ir bylos nutraukimą, atkeliavo per vėlai, – 1975 m. sausį.