Smetonos Lietuvoje toks klausimas nebūtų kilęs, nes didžiajai gyventojų daliai tai būtų įrodymų nereikalaujanti tiesa. Praėjo nepilnas amžius, ir atrodo, lyg pasaulis būtų apsivertęs aukštyn kojomis. Tai, apie ką su pagarbia baime prabildavo vyskupai ir kunigai, dabar kaip pašaipą gali nuleisti bet kuris plačiaburnis. Jam ne tik nieko baisaus neatsitiks (bent jau šiame pasaulyje), bet jis dar susilauks ir dėmesio bei palaikymo už drąsą ir tradicijų laužymą.

Palankumas šeimai deklaruojamas ir politikoje, ir versle, ir gatvės pokalbiuose. Tačiau kai žodžius, pažadus ir sprendimus reikia paversti darbais, tas palankumas įgauna įvairiausių pavidalų: pliusiuku reitingui, „dūmų užsklanda“, nereikšmingu formalumu, o kartais vis dėlto ir realiu teigiamu poveikiu kai kurioms šeimoms. Štai keletas pavyzdžių.

Naujai išrinktą popiežių neišvengiamai aplanko emocijų antplūdis, tad pirmasis kambarys, į kurį jis įeina, kad apsirengtų pirmąkart viešai pasirodyti pasauliui iš Apaštališkųjų rūmų balkono, lotyniškai vadinamas camera lacrimatoria, „Ašarų kambariu“. Ten popiežius nueina nubraukti dėkingumo ašarų, išverkti baimės ir nerimo dėl užgriuvusios pareigų naštos ar kelias minutes paprasčiausiai pabūti asmeniškai su Viešpačiu.

1886 m. pabaigoje Višakio Rūdos valsčiuje, Marijampolės apskrityje, skurdžioje valstiečių šeimoje gimė Vasario 16-osios Akto signataras Pranas Dovydaitis. Būsimasis politikas, valstybės ministras pirmininkas, profesorius, iškilus visuomenės veikėjas atėjo į pasaulį kaimo grytelėje, mažame, tarp miškų masyvo pasimetusiame kaimelyje. Jį pasitiko pribuvėja, vadinama „bobute“. Nei niūri Dovydaičių šeima, nei toji „bobutė“ sapne nesapnavo, kad klykiantis kūdikis taps garsiu žmogumi, o gyvenimą užbaigs kankinyste.

Trakų ir aplinkinių kaimų katalikai visuomet žinojo, kad jų miestelio bažnyčioje yra stebuklingas Dievo Motinos paveikslas. Kai kurie žmonės ir šiandien gali paliudyti, kad tarpukariu būta piligriminių kelionių iš Vilniaus į Trakus. Vis dėlto reikia pripažinti, kad pamaldumas Trakų Dievo Motinai, juolab žinojimas, kad šis paveikslas prieš tris šimtmečius buvo labiausiai gerbiamas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, per paskutinius du amžius labai sumenko.

Balandžio pradžioje Bažnyčia sulaukė naujos popiežiaus Pranciškaus apaštalinės ekshortacijos – apaštališkojo padrąsinimo. Tai – popiežiaus kreipimosi į Bažnyčią ir visą žmoniją būdas. Būtent taip jis drąsina bei ragina žmones kokiam nors veiksmui ar apsisprendimui.

„Jaunimas, tikėjimas ir pašaukimo įžvelgimas“ – šiomis temomis kalbėsis pasaulio vyskupai, spalį susirinkę į Sinodą Romoje. Rengdamiesi Sinodui apie tai kalbamės ir su Lietuvos jaunimu. Gegužės Artumoje pristatėme apklausos rezultatus, padėjusius pažvelgti, kokia Bažnyčios veikla svarbi jaunuoliui, kas jį labiau motyvuotų dalyvauti Bažnyčios gyvenime, ką jame norėtų pagerinti. Atsižvelgiant į tyrimo duomenis, kalbame apie jaunimo sielovados veikėjus, pastoracijos vietas ir priemones, galinčias šiandien atliepti jaunuolių poreikius.