Spaudoje skaitome, kaip kai kuriose šalyse vis dar neleidžiama moterims mokytis. Tenka slaptai ieškoti būdų lavintis, mokslu tobulinti save, auklėti kitus ir veikti visuomenę. Kiek būna nuotraukų su vyrų nustatyta moterims apranga, kad ir pagal šimtametę kultūros tvarką ir įsitikinimų dėsnius. Jaučiame neteisybę, kai moterys skriaudžiamos, varžomos, net niekinamos, o vyriškiai žmogaus teisių joms nepripažįsta. Sunku tikėti, kad visi esame Dievo vaikai su viltimi gyventi ir, anot poetų, žydėti.

Šįsyk kalbėsiu apie autoritetą, nepaprastai svarbų, padedantį suprasti, kas yra Sinodas ir kas yra Bažnyčia. Manau, daugybė nesusipratimų dėl Sinodo ir bažnytinio gyvenimo prigimties kyla dėl pernelyg siauro – kaip politinės galios ar valdžios – autoriteto supratimo. Šio Sinodo nuotykio dalis ir bus pamatyti, kaip daug turtingiau ir įvairiau suvokiame autoritetą.

Jeigu mano profesinė etika yra prasta arba apskritai niekada apie ją nesusimąsčiau, ji daro įtaką ne vien mano veiklos kokybei, bet ir tiems žmonėms, kuriems su manimi tenka dirbti, komunikuoti, bendradarbiauti. Apie šią aktualią temą ryžtuosi kalbėti, kadangi manau, jog krikščionys šioje srityje turėtų siekti itin aukštų standartų ir būti pavyzdžiu kitiems. Tačiau svarbiausia – kad darbo ir bendravimo etiką atpažintume ir įtvirtintume kaip vieną iš praktinės artimo meilės formų Bažnyčioje.

Vasario 9-ąją vyko Lietuvių katalikų mokslo akademijos ir Martyno Mažvydo bibliotekos organizuota konferencija Piktnaudžiavimas galia Bažnyčioje: atpažinti, apsaugoti, išgyti. Renginio įvadinį pranešimą apie Bažnyčios kovą su piktnaudžiavimu ir realijas pristatė kardinolas Audrys Juozas Bačkis.

2025 metų Jubiliejus pirmuosius žingsnius žengė jau 2022-aisiais. Lurdo Dievo Motinos minėjimo dieną popiežius Pranciškus nusiuntė laišką Popiežiškosios naujosios evangelizacijos tarybos pirmininkui arkivyskupui Rino Fisichellai, kuriam pavedė organizuoti artėjančius Šventuosius metus. Laiške popiežius nubrėžė gaires, apibūdinančias būsimo Jubiliejaus, švenčiamo praėjus 25 metams po 2000-ųjų Didžiojo jubiliejaus, kelionę.

Ne tik mes iš praeities stiprybę semiame, bet ir visi žmonės, visa tikinčiųjų šeimyna – Bažnyčia. Kasmet liturginiame kalendoriuje minime pirmųjų amžių kankinius ir kone mūsų laikais persekiojimo metais kovojusius už tikėjimą, teisingumą, žmonių gyvybes. Skaitydami apie atskirus atvejus, matome, kaip pavyzdžiai įkvepia ir kitus panašiai elgtis, taip susikuriant visai grandinei asmenų, per kelias kartas stojančių už tikėjimą, teisingumą, artimo meilę ir pagarbą.

Stebėdama Bažnyčios gyvenimą ir būdama jo dalimi pastebiu reiškinį, kurį tenka įvardyti gana nebažnytišku žodžiu – neūkiškumas. Neūkiški sprendimai sukuria švaistymą, o švaistymas – stoką. Iššvaistyti galima daug ką ir pačiais įvairiausiais būdais. O būdų įvairovė ir mastai tiesiogiai siejasi su mūsų pareigomis ir atsakomybės laipsniu Bažnyčioje, su mūsų įpročiais ir nuostatomis. Šiame straipsnyje neieškoma „galutinio kaltininko“, bet kviečiama kiekvieną įsivertinti, ar negalėtume tapti kiek sumanesniais mums patikėto turto valdytojais.