Į labai tolimus laikus nenuklysiu. Tik į tuos, kuriuos dar mena dabartinė vyresnioji karta.

Taigi, didžioji politika. Sako, kad ji – kompromisų menas. Deja, dažniausiai vadinamieji „kompromisai“ esti tiesiog melas ir išdavystė.

Koks būtų buvęs žmonių, kalinčių už vagystę, gyvenimas, jei iš jų nebūtų buvusi pavogta saugi ir soti vaikystė, tėvų meilė, žmogiškas rūpestis, namų kampelis?

Ką turėtų daryti tikintis žmogus, jei gyvena bažnytinėje santuokoje, tačiau praeina meilė ir santykiai šeimoje tampa konfliktiški – ar pagal Bažnyčios mokymą žmogus turi ir toliau nešti tą kryžių ir gyventi šeimoje be meilės? Ką daryti, jei įsimyli kitą žmogų, kaip elgtis šeimoje?

Štai taip kontroversiškai Įstatymo mokytojas klausia Jėzaus iš Nazareto (žr. Mt 22, 36). Galilėjos mokytojas ne tik vienareikšmiškai atsako į užduotą klausimą apie „didžiausią įsakymą“, bet ir įvardija jį kaip viso Įstatymo pamatą (žr. Mk 12, 29–31).

Lytinio gyvenimo pradžia iki santuokos tampa įprastu reiškiniu, o vedybos vis labiau atidėliojamos. Keista, tačiau panašių apsisprendimų priimama ir save „uoliais“ laikančių katalikų gyvenime. Dažnai išgirsime: „Juk visi taip gyvena.“ Tad kokių padarinių sukelia lytinio gyvenimo pradžia, pats apsisprendimas nesulaukti visiško „taip“, ištarto prie altoriaus, ir kaip gali viskas sugriūti per vieną naktį, dalijasi nuostabi, gal kai kam ir pažįstama Linos bei Žano TALANDŽIŲ šeima, su penkiais vaikais įsikūrusi Padubysio kaime, Šiluvos apylinkėse.

„Nežudyk“... Kalbamės su tais, kurie šio Dievo įsakymo neišgirdo ar nesuvokė. Kas pastūmėja į tokį nusikaltimą, ką išgyvena gyvybę kitam atėmęs žmogus, ką reiškia gyvenimas ir mirtis, – klausiu Laisvės atėmimo vietų ligoninės Pravieniškių padalinyje trijų nuteistųjų už žmogžudystes. Šių vyrų istorijos skirtingos ir labai asmeniškos, visos mane giliai palietė, o kai kurie atsakymai taip nustebino, kad norėjosi tik pasakyti: „Niekada nepagalvočiau.“

„Ar girdėjote šią naktį audrą? Dieve mano, kokia audra! Visi tie griausmai ir žaibai! Patikėkite, brangūs broliai, ir popiežius buvo išsigandęs. Atsikėliau iš lovos ir pradėjau melstis. Giedojau šventųjų litanijas ir tada baimė praėjo. Vėliau pavyko užmigti ir, galiu pasakyti, sapnavau ugdančius sapnus“, – tokiais žodžiais, su šypsena, 1959 m. lapkričio 13 d. pradėjo audienciją vienos italų organizacijos nariams Jonas XXIII (1881–1963; apie jo gyvenimą „Artuma“ rašė 2013/04).

Balandžio 27 dieną jis ir popiežius Jonas Paulius II bus paskelbti šventaisiais – tikėjimo ir gyvenimo pavyzdžiais mums visiems. Jonas Paulius II mums geriau pažįstamas, apie jį daug rašyta, o štai apie Joną XXIII lietuviškai dar labai nedaug turime... Pvz., ar daug kas žinome, jog visą gyvenimą popiežius Roncalli labai mėgo pokštauti – kartais atvirai, kartais kiek paslėptai, ne tik žodžiais, bet ir veiksmais, iškrisdamas iš įprastinių stereotipų ir schemų. Dėl savo paprastumo ir nuoširdumo jis vadintas Papa buono – pažodžiui būtų „geruoju popiežiumi“, o pagal prasmę taikliau – „tėveliu“.