„Kartais yra jausmas, ir tai girdžiu iš žmonių, kad Bažnyčiai reikėtų „šabo metų“, truputį pailsėti... Ar nėra taip, kad pasauliečiai, savo laiku bandydami ieškoti veikimo galimybių, galbūt nerasdami parapijoje – organiškoje Bažnyčios ląstelėje – pristeigėme visokių iniciatyvų, centrų ir institucijų? Jie tikrai turi savo funkcijas ir daro naudingą darbą... O kas būtų, jei per pastoracinius metus parapijoje nieko nevyktų?..“

Nūdien šeimas žaloja ne tik žinomos tėvų (vyrų ar moterų) priklausomybės. Šiandien priklausomi tampa ir vaikai. Šią gegužės vykusiame tėčio ir sūnaus savaitgalyje pasišnekėta atvirai, nors dar neretai šeimose tai linkstama slėpti. Pasišnekėta vyriškai ir... apie meilę. Juk kas dar galėtų mus išgelbėti?! Kaip Tėvo dienos dovana dalijamės su Artumos skaitytojais kunigo Kęstučio Dvarecko išmintingais žodžiais.

Trys dešimtys vyrų-tėvų ir antra tiek vaikų-sūnų leidžia savaitgalį drauge – tai ant ežero kranto, tai miške, tai vienuolyne... Keletą kartų per metus į tokius savaitgalius pakviečia ir juos organizuoja Dalius Mackela , labiau žinomas kaip policininkas, pagarsėjęs ir TV projektuose, o dabar – Lietuvos policijos mokyklos dėstytojas. Tačiau mažai kam žinoma, kad jis – trijų vaikų tėtis, besirūpinantis ne tik jais, bet ir kitų tėvų ir sūnų santykiais. Tad Artuma paklausė Daliaus: kodėl?

Ar Dievas vyriškos, ar moteriškos giminės? Dievas Tėvas, žinoma, o ar motina? Šie ankstesnėms Biblijos skaitytojų kartoms net nekeltini klausimai šiandien įprasti. Ar tai atgarsiai istorijos, kuri XX a. tapo ypač jautri lyčių klausimui, kaip žmogiškojo būvio mazgui? Taip, be abejonės, ir laimei.

Birželio 14 d. Bažnyčios liturginiame kalendoriuje Lietuvoje išskirtinė vieta skirta palaimintajam Teofiliui Matulioniui. O neseniai pasirodė ir nauja knyga Teofilius Matulionis. Laiškai. Kokį ganytoją galime per juos pažinti? Kas šiandien juose įkvepia ir padrąsina? Pokalbis su knygos sudarytoju, publicistu Vaidotu Žuku.

Prisimindami šiandien į Tėvo namus iškeliavusią Ramunę Jurkuvienę, dalijamės jos jautriu straipsniu apie motinos svarbą, parašytu gegužės Artumai, jau gulint ligos patale...

Juk norime, kad mūsų berniukai augtų labai saugiai, būtų paklusnūs, pavyzdingi, neįsiveltų į „santykių aiškinimąsi“ su besityčiojančiais klasiokais, pagarbiai elgtųsi su merginomis... Ir dar norime, kad jie tokie taptų beveik be mūsų pastangų – juk grįžtam po darbų pavargę, norim ramybės ir poilsio. O tuo metu berniukui, artėjančiam į virsmą vyru, ieškant savojo kelio, santykio su tėvu reikia nepaprastai daug. Tėvas – pagrindinis autoritetas. Kaip iš to mielo, taikaus berniukėlio išaugti į bebaimį, už save ir savo šeimą galintį pakovoti vyrą, tėvą? Tiesos dvasios nešėją, laisvės gynėją, meilės riterį?