Keliaujame drauge su Artumos skaitytojais ne tik Sinodiniu keliu, bet ir po Lietuvos parapijas, turėdami galimybę pamatyti kiekvienos iš jų unikalumą ir autentiškumą. Šįsyk lankomės Panevėžio vyskupijoje, Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijoje, garsioje ne tik stebuklinguoju Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu paveikslu, Žolinės atlaidų tradicija ar vis gražėjančia bazilika, saugančia šventosios Teresėlės tėvų – šv. Liudviko ir šv. Zelijos Martenų šeimos relikvijas, bet ir realiai puoselėjimu sąmoningu priklausymu bendruomenei prisiimant atsakomybę bendroje Bažnyčios misijoje.

Į bendros patirties ir apmąstymų Sinodinį kelią įsitraukia vis daugiau bendrakeleivių. Visai neseniai prisidėjo ir Kauno Carito benamystę patiriančių žmonių dienos centro Ateik lankytojai.

Sinodo kelionėje, vis grįždami po slėpiningais pokalbių meno šventovės skliautais, susiduriame ir su tyla. Ji tokia įvairi! Kartais trykštanti pilnatve, širdžių bendrystėje bylojanti tai, ko jokie žodžiai nesugebės išreikšti. Kartais dvelkianti ištuštėjimo ir apleidimo žvarba. Kartais užsispyrimu ar nuoskauda dunksanti tarsi neįveikiamas mūras. Kartais priekaištu, kritika ar skepticizmu spengianti it skustuvo ašmenys.

Kovo Artumoje kalbamės apie kiekvieno atsakomybę ir Bažnyčios misiją, kuriai palaikyti yra būtinas fizinės bažnyčios ir parapijos gyvavimas. Todėl užėję į bažnyčią matome aukų dėžutes, susiduriame su rinkliavomis arba paliekame auką kunigui už patarnavimus. O kaipgi realiai tvarkomasi su aukomis, kaip jos skirstomos, klausiame kunigo Virginijaus Veprausko – bažnytinės teisės specialisto, turinčio ir ilgametę klebonavimo skirtingose parapijose patirtį.

Daiva ir Jonas susituokę jau 36-erius metus, o į klausimą, kodėl neišsiskyrė, atsako neabejodami: „Dievas per visą tą laiką vedė ir neapleido, ne visada tai žinojom ir supratom, bet be Jo būtume nuėję lengviausiu keliu...“ Sutuoktinių sukaupta patirtis ir įžvalgos drąsina tuos, kurie šiandien ieško išeities, atsakymų ar išmintingo patarimo esant itin sudėtingai situacijai, kai šeimoje susiduriama su sutuoktinio priklausomybėmis.

Dar 2015-aisiais popiežius Pranciškus kalbėdamas apie Sinodo kelią pasakė: „Sinodinė Bažnyčia – tai besiklausanti Bažnyčia. Ji suvokia, kad svarbu ne tik girdėti, bet ir klausyti. Sinodiškumas – tai abipusis klausymasis. Čia kiekvienas kažko mokosi.“

Dar tik prasidedant Sinodo pasirengimo procesui, Pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo draugijų kongregacijos sekretorius arkivyskupas José Rodríguezas Carballo OFM parašė laišką viso pasaulio pašvęstiesiems, primindamas, kad Sinodas yra bendras kelias, ir ypač pakvietė pašvęstuosius jame dalyvauti, nes „šioje kelionėje gali ne tik būti naudingas kitiems, bet ir pats gali ko nors išmokti“. Kaip įsitraukė Lietuvos vienuolijos į Sinodinį kelią?