Eikime į jo Artumą su padėka, iš džiaugsmo traukime šlovės giesmes! (Ps 95, 2)
Šiandien, ketvirtadienį po Sekminių (per kurias taip pat šventėme Bažnyčios gimtadienį), švenčiame mūsų Viešpats Jėzaus Kristaus, Aukščiausiojo ir Amžinojo Kunigo šventę. Ta proga dalijamės diakono Beno Ulevičiaus tekstu iš naujausiojo Artumos numerio apie kunigystę – jeigu turime Vienintelį Kunigą per amžius – Kristų, tai kodėl dar katalikai šventina kai kuriuos vyrus kunigais?
Katalikiškos televizijos eteryje – interviu su pusamžiu kunigu, apie pandemiją, žinoma. „Krikščionis neturi priežasties ko nors bijoti, priešingai – jis turi daugybę priežasčių būti laimingas!“ – dėsto dvasininkas. Tikra tiesa, tačiau kažkodėl jo užtikrintumas neįtikina. Karantino nuovargis ir ateities nežinomybė siurbia vidines visų jėgas. Sunku rasti žodžių bičiulių šeimai, auginančiai neįgalų pradinuką, kai šie ilgai negalėjo prisišaukti gydytojo berniukui sunegalavus. Kaip guosti gimdyti besirengiančią motiną, kuriai neramu dėl to, kas laukia jos kūdikio?
Pagavau save vieną dieną, kad užplūdo kažkoks keistas liūdesys, nes baigiasi karantinas. Nusprendžiau, kad su tuo liūdesiu reikia pasikalbėti, – ko gero, jis man turi kažką svarbaus pasakyti. Nekalbu apie drąsą ar baimę mirtino viruso pavojuje, ar kokį nors pseudopasitikėjimą Dievu. Karantinas ne tik išmušė mus iš vėžių, pranoko mūsų vaizduotę, bet ir pažadino nematytą kūrybiškumą bei atvirumą.
400 metų jubiliejų mininti Lietuvos jėzuitų provincija – pirmoji, aplankyta jo, kaip naujojo Draugijos generalinio vyresniojo. „Artumos“ skaitytojų vardu t. Adolfo Nicolás prašėme pasidalyti įžvalgomis apie šeimos situaciją šiandienos pasaulyje.
Štai keturiasdešimtmetis vyras, dar turįs motiną, ją gerbiantis ir rūpestingai globojantis, kasdien lankantis, kad ir kaip būtų užsiėmęs, praleidžiantis pas ją pusvalandį, draugiškai aptariantis su ja visus reikalus, o po pusvalandžio ją paliekantis iki rytdienos... Tikrai nė viena motina nesumanytų norėti daugiau, belieka tik linkėti, kad visi vyrai būtų tokie.
Šis žmogus prieš pat karą gimė viename iš gražiosios Dzūkijos kaimų. Mokėsi, augo, patyrė našlaičio dalią. Nuo mažumės žinojo, kuo nori būti, tad to ir siekė. Pasiekė. Paskui dirbo ne tik savo tiesioginį darbą, bet ir tai, ką liepė sąžinė, meilė Dievui, žmonėms ir tėvynei. Gyveno milžiniškoje įtampoje, praėjo gulagų mėsmalę, pergyveno visa, ką su žmonėmis darydavo KGB. Nepalūžo. Žmogus, išlaikęs tiesų stuburą, orumą, visas priesaikas, priesakus ir išlikęs nepalaužtas nei tada, juodais sovietiniais laikais, nei dabar, kai ant jo bulvarinė spauda vis dar bando užpilti purvo. Nelimpa!
Natūralu ir normalu, kad žmogus nori gyventi gerai, gražiai ir laimingai. Bet tai, ką laikome gėriu, yra gana reliatyvu, nes mūsų gera savijauta priklauso nuo daugybės aplinkybių. Šiandien norime gyventi ir jaustis geriau nei vakar, lyginamės su kitais žmonėmis ir geidžiame turėti šį tą geresnio ir naujesnio, nei turi mūsų draugai ar kaimynai. Gyvenimas vis greitėja ir reikalauja sugebėti nuolat prisitaikyti prie kintančių aplinkybių. Smagu ko nors siekti, tobulėti, jausti, kad judi į priekį, kol... išsenka jėgos. Nejučia pavargstame, suvokiame, kad netekome dvasios pusiausvyros. O jeigu dar labiau perlenkiame lazdą, už tai sumokame ir sveikatos sutrikimais. Poilsis, fizinis ir ypač dvasinis, įgyja vis didesnę svarbą nūdienos gyvenime.