Sąžinė yra Dievo balsas žmoguje, sukurtame pagal Jo paveikslą ir panašumą. Dievas mums įdiegė tai, ko neturi gyvūnai, – gebėjimą pažvelgti į save tarsi iš šalies, žinoti savo vertę dorovės požiūriu. Žinome, kad sąžinės dovaną turėjo jau pirmieji žmonės – Adomas ir Ieva. Juk padarę nuodėmę jiedu jautė gėdą, kitaip tariant, sąžinės graužatį.

Iškart po generolo Adolfo Ramanausko-Vanago laidotuvių Lietuvos viešojoje erdvėje su nauju įkarščiu prasidėjus jau kone įprastoms niautynėms, išgirdau mintį, jog popiežiaus Pranciškaus vizitas ir tos laidotuvės buvo mums dovanotos, kad mūsų širdys po malonios vasaros pasiruoštų neišvengiamoms šio politinio sezono darganoms.

Nuo liepos mėnesio, Lietuvoje startavus vaiko teisių apsaugos reformai, internetiniuose portaluose, žinių laidose vis pateikiami skaičiai vaikų, kurie buvo paimti iš šeimų dėl galimo smurto, nepriežiūros ar kitų problemų jose. Skaičiai įspūdingi, tiksliau – tragiški, nes kalbama apie šimtus vaikų. Kokių minčių ir jausmų žmonėms kelia tokia realybė?

Ilgaamžę popiežių ir Lietuvos ryšių istoriją galima pavadinti ištikima meile iš pirmo žvilgsnio – nuo pat kunigaikščio Parbaus ir popiežiaus Inocento IV susitikimo. Kadangi tarpusavio meilė buvo ilga (truko ilgiau nei medaus mėnuo) ir ištikima, ji negalėjo būti nuolatos laiminga, neišvengė pakilimų ir nuopuolių. O retsykiais į šios poros santykius dar ir įsikišdavo trečias... Bet gal apie viską iš eilės?

Iš netobulų šeimų vis tiek sklinda geroji žinia – džiaugsmas pasauliui! Apie tai mąstau prisimindama devintąjį Pasaulio šeimų susitikimą, vykusį Dubline rugpjūčio mėnesį. Katalikų Bažnyčia kas trejus metus organizuoja milžiniško dydžio penkių dienų renginius šeimoms. Tris dienas vyksta kongresas, jame įvairių sričių pasaulinio lygio specialistai kalba šeimos klausimais.

Kai dabar štai sėdu rašyti Artumai, Šventasis Tėvas Pranciškus dar tebėra visai netoli, Taline. Vos šį rytą išlydėjome jį iš Vilniaus. Kita vertus, nuo to meto, kai buvo išrinktas popiežiumi, bent mano aplinkoje jis niekad toli ir nebuvo. Kad ir kaip dažnai būtume pasinėrę į mūsų kasdienius reikalus, bičiulystes ir vaidus, vis tiek juk suvokiame, kad esame Visuotinės Bažnyčios nariai, kuriems turėtų rūpėti ir tai, kas dedasi už mūsų ankšto kiemelio tvoros.

Atsitiktinumų nebūna? Jei ne tas romietis taksistas, vidurnaktį vežęs į Fiumicino oro uostą, gal būčiau visai kitaip išgirdusi popiežių, keturias dienas viešėjusį pas mus – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. „Nemalonu sakyti, tačiau pripažinkime – karas visiems atneša naudos“, – sausai dėstė neseniai į pensiją išėjęs profesionalus karo meno žinovas. Nuščiūvu. „Ar kaina ne pernelyg didelė? – klausiu, atsiliepdama į išvardytą ‘naudos’ sąrašą. – Ir įdomu, kaip krikščioniui sekasi visa tai suderinti savo sąžinėje?“