Dalinamės paskutiniu „Artumoje“ spausdintu interviu su A†A Petru KIMBRIU.

Artėjant Bažnyčioje minimai Visuomenės komunikavimo priemonių dienai, „Artuma“ pakalbino kultūrininką, vertėją, redaktorių, redagavusį ir Biblijos ekumeninio leidimo vertimą, „Naujojo Židinio“ steigėją ir pirmąjį vyriausiąjį redaktorių Petrą KIMBRĮ, nuo sovietmečio bendradarbiavusį pogrindžio žiniasklaidoje, nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje tebesidarbuojantį įvairiuose krikščioniškosios kultūros skleidimo baruose. Kalbinome, viena vertus, žiniasklaidos profesionalą, bet svarbiausia, turtingos gyvenimiškos patirties turintį krikščionį, kaip ir daugelis mūsų, veikiantį medijų apsuptyje ir šioje dabartyje liudijantį savo tikėjimą.

Kunigas Vladas Mironas – ne tik signataras, bet ir itin aktyvus visuomenininkas, šalies ministras pirmininkas, diplomatas, kultūrininkas. Tačiau jo gyvenimas, kaip ir daugelio kitų signatarų, baigėsi tragiškai.

Mūsų aplinkoje nemažai gerų žmonių yra linkę duoti kitiems, dalytis. Tačiau kai kurie šią nuostatą suvokia kaip atgyveną. Jų manymu, tarp žmonių vyksta kasdienė kova dėl asmeninio išlikimo, tegul ne tiek biologiniu, kiek socialiniu atžvilgiu, tad pagelbėti kitiems yra neprotinga. Kuris iš tų požiūrių yra teisingesnis?

Lietuviai gali pagrįstai didžiuotis savo tautiečiu, ypatingu žmogumi – Andriumi Rudamina. Gaila, kad įstrigusi jo beatifikacijos byla (vis dėl mūsų aplaidumo), o žmonėms žodis „Rudamina“ asocijuojasi tik su kaimu netoli Vilniaus ir... dideliu paukštynu. Nedaug kas žino, jog Andrius Rudamina, gyvenęs XVII amžiuje, buvo išskirtinė asmenybė, kurios atminimas vis dar rusena Indijoje ir Kinijoje.

„Mes buvome ne tik netikintys, bet apskritai skeptiški tikėjimo klausimais, nes mums ir taip neblogai sekėsi. Gyvenome aktyvų gyvenimą, turėjome įdomius darbus, būrį linksmų draugų ir adrenalino prisotintą poilsį. Bet vieną dieną viskas pasikeitė. Tai nutiko taip netikėtai, kad niekaip kitaip negalime pavadinti to, kaip Dievo įsiveržimu į mūsų šeimos gyvenimą“, – Artumai atvirauja Diana ir Aidas ADOMAIČIAI.

Ne taip seniai adventui, dabar gavėniai mums primenama, kaip svarbu krikščioniui susitelkti vidinėje tyloje krypčiai, nuosprendžiams ir ryžtui, kad malda yra ne mūsų žodžių daugybė, o pokalbis su Dievu, tokia tyla, kai girdime, klausomės ar skaitome Šventąjį Raštą, ar prisiglaudę prie Mylimojo nurimstame. Tokią tylą, kad ir sūkurių triukšme, liudija mums pažįstamų drąsių, kūrybingų, ištvermingų žmonių gyvenimai.

Gimdymo namuose klausimais kalbėti nenustoja nei politikai, nei gydytojai, nei mes. Mums tai yra aktualu: tai mūsų patirtis, išgyvenimai, galbūt ir mūsų vaikų ateitis. Kalbėti nenutyla ir žiniasklaida. Tik joje matome keistokus dalykus.