Spalio „Artumoje“ pasirodžius tekstui apie natūralų šeimos planavimą (NŠP) „Pasitikint vienas kitu“ (p. 24–25), sulaukėme daug jūsų atsiliepimų, komentarų, sykiu nusistebėjimų, gal „Artuma“ kvestionuoja Bažnyčios mokymą ar net skatina kontraceptinių priemonių naudojimą?! Tuo straipsniu, kuris, priminsime, rengtas pagal JAV jėzuitų savaitraščio publikaciją, siekta Vyskupų sinodo šeimai fone, ir net pačiam popiežiui Pranciškui raginant, diskutuoti apie realius šeimai kylančius iššūkius. Jūsų reakcijos parodė, kad tai tikrai reikalinga – ir Lietuvos katalikai nori apie tai kalbėti bei išsakyti savo patirtį. Dėkojame visiems atsiliepusiems ir pateikiame kai kuriuos jūsų laiškus.

Popiežius Pranciškus, pradėdamas šeimai skirto Vyskupų Sinodo pirmąją asamblėją, kvietė į atvirą ir nuoširdžią diskusiją apie šeimų patiriamus iššūkius. Daugeliu atžvilgių Sinodas tokią diskusiją pateikė. Tačiau susituokusių porų, parinktų kalbėti Sinode, liudijimai atskleidė tik paviršutinišką diskusiją apie pastoracinius iššūkius, apimančius šeimų atvirumą gyvybei ir Bažnyčios mokymu besistengiančių gyventi porų sunkumus. Tai galėjo sudaryti įspūdį, jog viskas, ko reikia norint skatinti katalikiškų šeimų gyvybės kultūrą, – tai visapusiška katechezė apie santuokinius ir dvasinius privalumus naudojant natūralų šeimos planavimą (NŠP).

Karai, neapykanta, persekiojimai dėl tikėjimo ar tautybės – tai vis proga sąmoningai rinktis meilę Dievui ir meilę žmogui bei dovanoti savo gyvybę. Tiek kankinių, kiek Dievas jų pažadino XX ir XXI amžiuose, nebuvo per visą Bažnyčios istoriją. Pateikiame naujausiųjų laikų kankinių dienoraščių ištraukas, atskleidžiančias, kuo jie gyveno, ką jautė ir ko troško prieš paaukodami savo gyvybes.

Ilgą laiką apie kunigystę palikusius asmenis buvo nejauku kalbėti, bijant paliesti intymiausius žmogaus apsisprendimo užkulisius, pašaliečiams mažai tesuprantamus. Pasitaiko atvejų, kuomet iš kunigystės pasitraukiama tyliai, jaučiant pagarbą tikinčiųjų bendruomenei ir tikėjimui. Beje, pasitraukimas iš kunigystės ne visuomet susijęs su tikėjimo praradimu ar nusivylimu savo pašaukimu. Dažnai tam būna kitos priežastys, neretai ir atsitiktinės.

Prieš mane – jaunas žmogus, sveikas, stiprus. Plikai nuskusta galva. Ji randuota, tai leidžia spėti, kad šiam žmogui ne kartą teko atlaikyti stiprius smūgius. Liūdnos akys, vos rusenančios gyvybe, bylojančios skausmą, neviltį ir beprasmybę. Užtektų tik kartą pamatyti šias akis ir išsyk paaiškėtų, apie ką kalbu. Rankos randuotos – nuo riešo iki alkūnės galybė randų: vieni gilesni, kiti paviršiniai, randas ant rando. Būta daug skausmo akimirkų, kai pjaustėsi, idant fizinis skausmas nustelbtų emocinį. Ir sugniaužti kumščiai...

Tuos, kurie prieš kokius keturis dešimtmečius nesiliovė tikėję, kad Sovietų Sąjunga sugrius ir Lietuva bus laisva, vieni mūsų laikėme naivuoliais, o kiti – gražiais svajotojais. Mat jeigu ir tikėjome, kad tokia diena ateis, tai tikrai nemanėme, kad patys jos sulauksime.

„Malonė, gailestingumas ir ramybė“ – tai žodžiai, įrašyti arkivyskupo Gintaro GRUŠO ganytojiškame herbe. Lietuvos kariuomenės ordinariato apaštališkąjį administratorių, LVK pirmininką bei Vilniaus arkivyskupą metropolitą apie karus ir taiką, priešus ir artimus, mus ir pabėgėlius, klausinėjome Šilinėse, tądien, kai meldėme malonių taikdariams bei tėvynės kariams, taip pat ir persekiojamiems, kalinamiems, kenčiantiems, žūstantiems dėl Kristaus ir tikėjimo...