Šiais metais liepos 27 d. – rugpjūčio 6 d. viso pasaulio jaunimas renkasi Portugalijos sostinėje Lisabonoje ir jos prieigose. Pagrindinė šio renginio mintis arba šūkis – Skubi atmosfera, arba Reikia skubėti. Maždaug kas trejus metus vykstantis sąskrydis sukviečia milijonus žmonių iš visų šalių švęsti tikėjimo vienybės, išreikštas ir nujaučiamas viltis, ryžtus, siekius pagal jaunuoliams priimtinus muzikos, kalbų, aplinkos, bendravimo, tikėtų ir netikėtų iššūkių būdus.

Liepos 23-iąją šiemet minima Pasaulinė senelių ir pagyvenusių žmonių diena. Todėl daug nuostabių prisiminimų galėtume papasakoti apie senelius, blogus galbūt nutylėdami. Kaip apie vaikus arba anūkus nelinkę atvirauti apleisti senoliai. Tačiau net mylimiausiems senatvė ne visada lengva.

Didžioji atradimų šalis – Portugalija, kažkada atvėrusi vartus naujam pasaulio pažinimui ir išplėtusi žemėlapių ribas, šiais metais liepos paskutinę ir rugpjūčio pirmąją savaites priims jaunuolius į 37-ąsias Pasaulio jaunimo dienas (PJD).

Įsibėgėjus vasarai, kai Marijampolė klega maldininkų iš Lietuvos ir užsienio kraštų balsais, kai prie palaimintojo Jurgio Matulaičio sarkofago be perstojo kyla į Dangų jo užtarimo prašančiųjų maldos, o bazilikos skliautuose aidi padėkos Dievui ir šlovinimo giesmės, norisi stabtelėti prie šio Lietuvos Bažnyčios šulo gyvenimo istorijos, asmenybės ir rašytinio palikimo. Šįsyk pamėginkime įžvelgti, ką palaimintasis arkivyskupas pasakytų Sinodinės kelionės metu aštriai nuskambėjusiu klausimu: apie moterų vaidmenį Bažnyčioje.

Matome, kiek pakrikštytųjų ramiai gyvena tik Kalėdų ir Velykų šventimu, neturi galimybių krikščioniškai įsitraukti po stipresnių akimirkų kaip Pirmoji Komunija, Sutvirtinimas, sužadėtinių kurseliai ir Santuokos šventė, močiutės ar senelio laidotuvės. Todėl kviečiama melstis ir stengtis plėsti gyvą, sąmoningą ir pilnutinį dalyvavimą Eucharistijos šventime – kartu giedoti, melstis, judėti, džiaugtis, liūdėti, linksmai ir rimtai bendrauti, gyvenimu švęsti Dievo vaikų bendrystę Kristuje.

„Kartais yra jausmas, ir tai girdžiu iš žmonių, kad Bažnyčiai reikėtų „šabo metų“, truputį pailsėti... Ar nėra taip, kad pasauliečiai, savo laiku bandydami ieškoti veikimo galimybių, galbūt nerasdami parapijoje – organiškoje Bažnyčios ląstelėje – pristeigėme visokių iniciatyvų, centrų ir institucijų? Jie tikrai turi savo funkcijas ir daro naudingą darbą... O kas būtų, jei per pastoracinius metus parapijoje nieko nevyktų?..“

Nūdien šeimas žaloja ne tik žinomos tėvų (vyrų ar moterų) priklausomybės. Šiandien priklausomi tampa ir vaikai. Šią gegužės vykusiame tėčio ir sūnaus savaitgalyje pasišnekėta atvirai, nors dar neretai šeimose tai linkstama slėpti. Pasišnekėta vyriškai ir... apie meilę. Juk kas dar galėtų mus išgelbėti?! Kaip Tėvo dienos dovana dalijamės su Artumos skaitytojais kunigo Kęstučio Dvarecko išmintingais žodžiais.