Pažadėjusi svarstyti mūsų Sinodinį kelią negalėjau numanyti, kad tai mane pačią išves į nelengvą kelią, nes iš pirmo žvilgsnio nesudėtinga analizės struktūra (ataskaitoms pasirinktos tos pačios septynios temos) taps klausimu: gal tai tik ataskaita apie ką kalbėjomės, o ne Sinodinė kelionė į bažnytinę bendrystę? Kelias yra tuomet, kai juo einama, bet kyla klausimas, kur einame?

Vargas tylus. Sunkumų patiriantys žmonės nesiafišuoja. Kol išgali, paprastai stengiasi patys juos įveikti. Tačiau, kaip sako Vilkaviškio vyskupijos Carito direktoriaus pavaduotoja Giedrė Volf, net ir sunkiausiose situacijose dažnam gėda prašyti pagalbos. Laimei, artimo vargui neabejingi kaimynai, pažįstami Caritui praneša apie bėdas, kurių neįstengia patys padėti išspręsti.

Popiežiaus Pranciškaus vartojamas terminas „sinodiškumas“ yra pranašiškas raginimas Bažnyčiai įsiklausyti, kad Kristaus Kūnas dosniai ir gailestingai atsižvelgtų į kiekvieno savo nario poreikius. Mūsų kontekste „sinodiškumas“ – tai kvietimas hierarchinei Bažnyčiai ir namų Bažnyčiai mokytis vienai iš kitos ir ieškoti būdų, kaip padėti kiekvienai skirtingai „Bažnyčios apraiškai“ vykdyti savo misiją Kristuje.

Popiežiaus intenciją gruodžiui pristato tėvas Antanas Saulaitis SJ.

Vatikano II Susirinkimas tam tikra prasme yra mano tikėjimo gimimo valanda, nes jam pasibaigus pradėjau savo pirmąsias studijas. Tuomet Leipcigo akademinės bendruomenės kunigai buvo Šv. Pilypo Nerio oratorijos – kongregacijos, kuriai priklausau, tėvai. Du iš jų – vyskupo patarėjai, dalyvavę Susirinkimo darbuose. Gal šiandien sunku įsivaizduoti, kaip entuziastingai tuomet sveikinome Susirinkimo nutarimus!

Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savo iššūkių, kuriuos išsprendęs žmogus pasiekia kitą asmenybės brandos etapą. Tačiau iš tėvų, paklaustų, kuris amžiaus tarpsnis sukelia daugiausia atodūsių, akių vartymo, nesusipratimų ir t. t., išgirsime: „Žinote, paauglystė...“

Užrašykime žodį „pajudam“ ir kartu paryškinkime raides „pajudam“. Štai jums kodas – Pasaulio jaunimo dienos! Jau šypsotės prisiminę paskutinę kelionę į PJD? Numanau, buvote Madride. Arba ne, Krokuvoje?! O kaip kitaip? Eina gandas, kad tuos kartus keli tūkstančiai lietuvių akis į akį sveikinosi su popiežiumi Pranciškumi. Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo. Juokauju juokauju.

O gal dar nebuvote PJD? Ir dar kaip tik mąstote, ar tik ne šie metai bus TIE, per kuriuos jau tikrai tikrai visai visai nebeliks Bažnyčioje jaunimo. Taip taip, garsokai kalbama, kad šimtmečiais žmonės į bažnyčią eidavo tik iš įpročio, dabar gi tas nebeveikia. Kažkur pasimetęs entuziazmas? Tai apžiūrėkime, kuo iš tiesų kvepia artėjančios Pasaulio jaunimo dienos, – pajudam Portugalijos link!