Vasario 9-ąją vyko Lietuvių katalikų mokslo akademijos ir Martyno Mažvydo bibliotekos organizuota konferencija Piktnaudžiavimas galia Bažnyčioje: atpažinti, apsaugoti, išgyti. Renginio įvadinį pranešimą apie Bažnyčios kovą su piktnaudžiavimu ir realijas pristatė kardinolas Audrys Juozas Bačkis.

Aplinkui drebant žemei – Romos Katalikų Bažnyčiai daugelyje Vakarų pasaulio šalių skausmingai atsiveriant ir valantis nuo įvairių klerikalizmo ligos piktžaizdžių – Lietuva su dar keliomis Vidurio Rytų Europos šalimis (Vengrija, Slovakija, Latvija) iš pažiūros išlaiko olimpinę (sic) ramybę. O vienas iš dominuojančių argumentų pasyvumui pateisinti yra tai, kad tada, komunistinės priespaudos sąlygomis, dvasininkų luomas neva buvęs „švaresnis“, kad persekiojimo situacija apsaugojo institucinę Bažnyčią nuo įvairių pagundų, todėl ir dabar tokių bėdų kaip Vakaruose pas mus jau tikrai nėra. Ar taip yra iš tikrųjų? Vienareikšmiško atsakymo į šį klausimą turbūt negalima pateikti, bet čia pamėginsiu aptarti keletą situacijų, kurios, jeigu ne paneigia, tai bent jau leidžia kvestionuoti anksčiau minėtą požiūrį.

2025 metų Jubiliejus pirmuosius žingsnius žengė jau 2022-aisiais. Lurdo Dievo Motinos minėjimo dieną popiežius Pranciškus nusiuntė laišką Popiežiškosios naujosios evangelizacijos tarybos pirmininkui arkivyskupui Rino Fisichellai, kuriam pavedė organizuoti artėjančius Šventuosius metus. Laiške popiežius nubrėžė gaires, apibūdinančias būsimo Jubiliejaus, švenčiamo praėjus 25 metams po 2000-ųjų Didžiojo jubiliejaus, kelionę.

Ne tik mes iš praeities stiprybę semiame, bet ir visi žmonės, visa tikinčiųjų šeimyna – Bažnyčia. Kasmet liturginiame kalendoriuje minime pirmųjų amžių kankinius ir kone mūsų laikais persekiojimo metais kovojusius už tikėjimą, teisingumą, žmonių gyvybes. Skaitydami apie atskirus atvejus, matome, kaip pavyzdžiai įkvepia ir kitus panašiai elgtis, taip susikuriant visai grandinei asmenų, per kelias kartas stojančių už tikėjimą, teisingumą, artimo meilę ir pagarbą.

Stebėdama Bažnyčios gyvenimą ir būdama jo dalimi pastebiu reiškinį, kurį tenka įvardyti gana nebažnytišku žodžiu – neūkiškumas. Neūkiški sprendimai sukuria švaistymą, o švaistymas – stoką. Iššvaistyti galima daug ką ir pačiais įvairiausiais būdais. O būdų įvairovė ir mastai tiesiogiai siejasi su mūsų pareigomis ir atsakomybės laipsniu Bažnyčioje, su mūsų įpročiais ir nuostatomis. Šiame straipsnyje neieškoma „galutinio kaltininko“, bet kviečiama kiekvieną įsivertinti, ar negalėtume tapti kiek sumanesniais mums patikėto turto valdytojais.

Dažnai tikintieji, prašydami palaiminimo, nebūna sąmoningo tikėjimo. Netgi susidaro įspūdis, kad jie nesupranta tikrosios palaiminimo prasmės, jo tikslo ir neturi dvasinio pasirengimo vaisingai jį priimti.

Šiandien prasideda Vilniaus knygų mugė. Ta proga klausėme vaikų ką jie mano apie skaitymą. Kad ir kas ką kalbėtų, – knygos dar turi ateitį!