Visą pasaulį sukrėtė karas kaimyninėje Ukrainoje. Kokia katalikų laikysena šios žmonijos tragedijos akivaizdoje? Koks karo šalutinis poveikis žmogui, Bažnyčiai? Ar tikėjimas veda į liudijimą darbais?

Artumos redakciniame pokalbyje susitikome su psichologe, knygų autore, Lietuvos katalikų akademijos akademike prof. Danute Gailiene; su sociologe, dėstytoja ir mūsų talkininke dr. Irena Egle Laumenskaite; su Vilniaus arkivyskupu emeritu kardinolu Audriu Juozu Bačkiu; suLRT TV laidos Išpažinimai vedėja, teologe Viktorija Urbonaite, kuri, prasidėjus karui Ukrainoje, inicijavo ir surengė ekumeninį maldos vakarą, pavadintą Kare nėra netikinčių Lukiškių aikštėje Vilniuje; kalbina Darius Chmieliauskas.

Per šių metų Velykas kardinolas Sigitas TamkevičiusSJ minėjo iškilią kunigiškosios tarnystės 60 metų sukaktį,be to, šįmet plačiai minimas Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos 50-metis. 2022-ieji tapo ypatingi ne tik Bažnyčiai Lietuvoje, visuomenei, bet ir visam pasauliui. Tad ir gražių jubiliejų fone, ir šių dienų kontekste „ Kronikos dvasios“ palaikytojo ir puoselėtojo Artuma paprašė atsakyti į keletą klausimų apie kunigystę ir šiandienos iššūkius. Klausimai ne visai „šventiniai“ – norėjosi, kad jie būtų kuo arčiau mūsų tikrovės, kadangi ir pats tėvas Sigitas niekada nemėgo jubiliejinių pompastikų, o norėdavo juos švęsti taip, kad realiai pasitarnautų šiandienos bei rytdienos gyvenimui.

Šių metų vasario 24 d. Rusijos pradėtas karas prieš Ukrainą sukrėtė visus sveiko proto žmones. Seniai nematyto žiaurumo scenos patvirtino niūrias prognozes, į kurias dar visai neseniai didelė dalis ekspertų klasei priskiriamų žinovų atsainiai numodavo ranka, laikydami jas karščiuojančios vaizduotės padiktuotais „rusofobiniais“ kliedesiais. Savo ruožtu ir aš pats dar vasario viduryje 90 proc. tikrumu maniau, kad Rusija artimiausiu metu nepradės didelio masto karinės invazijos į Ukrainą. 10 proc. tikimybę palikau minčiai, kad iš to bepročio bet ko gali sulaukti. Tada tiesiog netikėjau, jog Rusijos diktatorius gali būti tiek „atsilupęs“ nuo adekvataus tikrovės suvokimo, kad ryžtųsi savižudiškam išpuoliui.

Pavasario pradžios numeryje tęsiame užmegztą dialogą su meno ir literatūros kūrėjais. Aiškinamės, kokie klostosi ar susiklostė kuriančiųjų santykiai su tikėjimu ir Bažnyčia. Šįkart siūlome pokalbį su Lietuvos kultūrai nusipelniusiu, pripažintu garsiu režisieriumi, teatro meno dėstytoju Gyčiu Padegimu (gim. 1952 m.).

Kartais tenka išgirsti: „Ai, jūs čia esate kaip savanoriai? Na, jums gi tikrai niekas už darbą Bažnyčioje nemoka?!“ Dar žmonės klausia, kiek ilgai truks šios veiklelės, kada jau į normalų darbą? Koks nepažintas reiškinys yra žmogaus darbas Bažnyčioje! Jūsų dėmesiui pokalbis su talentingiausiomis – Monikos garbės žodis – Bažnyčios darbuotojomis – Kauno arkivyskupijos Jaunimo centro vadove Agne Nazarenko ir Vilniaus Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos jaunimo vadove Giñtare Dragūnaite.

Keliaujame drauge su Artumos skaitytojais ne tik Sinodiniu keliu, bet ir po Lietuvos parapijas, turėdami galimybę pamatyti kiekvienos iš jų unikalumą ir autentiškumą. Šįsyk lankomės Panevėžio vyskupijoje, Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijoje, garsioje ne tik stebuklinguoju Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu paveikslu, Žolinės atlaidų tradicija ar vis gražėjančia bazilika, saugančia šventosios Teresėlės tėvų – šv. Liudviko ir šv. Zelijos Martenų šeimos relikvijas, bet ir realiai puoselėjimu sąmoningu priklausymu bendruomenei prisiimant atsakomybę bendroje Bažnyčios misijoje.

Į bendros patirties ir apmąstymų Sinodinį kelią įsitraukia vis daugiau bendrakeleivių. Visai neseniai prisidėjo ir Kauno Carito benamystę patiriančių žmonių dienos centro Ateik lankytojai.