Šiuos metus keliavome kartu su raidos sutrikimų turinčių vaikų tėvais bei specialistais. Pasidalijimai, išgyventos patirtys – dovana vieni kitiems ir tiems, kuriems šis pasaulis visiškai nežinomas ir nesuprantamas. Juk skaudiname ne iš piktos valios, o iš paprasčiausio neišmanymo. „Iš tiesų vienintelis nenormalus dalykas kito žmogaus akivaizdoje yra manyti, kad viskas čia aišku“, – sako VšĮ „Augu kartu“ vadovė ir specialioji pedagogė Paulina Kuraitienė. Skaitytojus kviečiame dar šiek tiek paėjėti, šį kartą drauge su mama Vėtre ir jos sūneliu Aisčiu.

Lapkričio intencija: „Melskimės, kad nuo depresijos ar perdegimo kenčiantys žmonės rastų šviesos ir pagalbos, kuri sugrąžintų jiems norą gyventi.“

Neretai tikintys tėvai, ugdytojai savęs klausia: kaip vaikams perteikti tikėjimą, kaip tinkamai liudyti ir skelbti? Juk visi norime savo vaikams perduoti tai, ką turim vertingiausio, – tikėjimą – brangų lobį, kurio nei kandys, nei rūdys neėda. Tačiau, regis, ne visada mums tai pavyksta... Tad į klausimą, kodėl taip yra, atsakymo Artumoje ieškome kartu su tėvais bei sielovadininkais: tikybos mokytoja ir septynių vaikų mama Simona Bačiuliene, prof. dr. Eugenijumi Danilevičiumi (Katalikų teologijos fakultete VDU dėstančiu net ir tokią discipliną, kaip „Krikščioniškasis auklėjimas šeimoje“), Katechetikos centro vadovu doc.dr. Artūru Lukaševičiumi (abu –tėvai, atitinkamai penkių ir trijų vaikų) ir Kauno jėzuitų gimnazijos direktoriumi Aldonu Gudaičiu SJ (beje, globojusiu du savo brolio vaikus našlaičius). Pokalbį veda keturių vaikų mama Jurgita Pocevičienė.

Popiežius Pranciškus apaštališkajame paraginime Amoris Laetitia teigia, kad tikėjimo perdavimas yra vaikų auklėjimo šeimoje vienas iš uždavinių (287), susiduriančių su sunkumais. Kadangi galime perduoti tik tai, ką turime, kyla du klausimai: pirmasis yra esminis – ką norime perduoti ir antras klausimas – kaip tą darome. Kokį tikėjimą norime perduoti? Jei sakome, kad tikime į Dievą, tai į kokį Dievą? Kas mums yra Dievas? Koks mūsų santykis su Juo, kurį norime perduoti savo vaikams?

Su migrantu krize Lietuva tvarkosi tris mėnesius. Rugpjūčio 1-osios naktį daugiau kaip 250 migrantų nelegaliai kirto Lietuvos–Baltarusijos sieną, o šiandien – vos vienas kitas. Situacija stabilizuota, sienos apsaugos klausimas sprendžiamas. Tuo galime džiaugtis. Tačiau turime iššūkių su žmonėmis mūsų šalyje – maždaug 3800 migrantų, iš jų trečdalis moterų ir apie tūkstantis vaikų iki 16 m. Tikėtina, kad dauguma prieglobsčio prašymų nebus patenkinti dėl siekiamų ekonominių tikslų; tačiau dalis juk bėga iš savo šalių dėl persekiojimo, smurto, vaikų ateities, silpnos sveikatos ir pan. Jie visi yra žmonės, kuriems Dievo Apvaizda leido atsidurti visai greta mūsų...

Dievo Bažnyčia renkasi į Sinodą. Popiežius Pranciškus visus kviečia užduoti sau klausimą apie sinodiškumą – lemiamą temą Bažnyčios gyvenimui ir misijai. Tuoj prasidės visos Bažnyčios apmąstymų ir dalijimosi kelionė, truksianti dvejus metus. Eidama kartu (o tai ir reiškia graikiškasis žodis „sinodas“) ir drauge apmąstydama nueitą kelią, Bažnyčia galės išmokti to, kas gali jai padėti išgyventi bendrystę, pagilinti dalyvavimą, atsiverti misijai.

Minėdami Šventojo Juozapo metus, turime progą Artumos skaitytojus pakviesti į susitikimą su Gintautu Tamulaičiu, kuris kartu su žmona Giedre augina du įvaikintus vaikus. Su Gintautu kalbėjomės Vilniaus Pal. J. Matulaičio parapijos šeimų stovykloje, pavadintoje „Šventas Juozapas XXI amžiuje“.