Rugpjūčio intencija: „Melskimės už Bažnyčią, kad Šventoji Dvasia jai suteiktų malonės ir jėgų persitvarkyti pagal Evangeliją.“

Pritilus triukšmų fonui apie asmenų, turinčių homoseksualių polinkių, sielovadą Katalikų Bažnyčioje, ryškėja platesnė problematika Lietuvoje – ar turime čia tikros, adekvačios pastoracijos pasiūlymų? Ar netapome tik „sakramentų pramonės komercija“? Ar gręžiamės į susitikimą su Jėzumi ir kitus palydime į Dievo karalystę?.. Jautriame ir drąsiame Artumos pokalbyje apie žmonių palydėjimą, ir ne tik LGBT asmenų sielovadą Bažnyčioje, dalyvauja tėvas jėzuitas Eugenijus Puzynia, VU kapelionas, Agnė Nazarenko, Kauno arkivyskupijos Jaunimo centro vadovė, ir kunigas Algirdas Akelaitis, biblistas ir buvęs VDU kapelionas bei Kaišiadorių vyskupijos jaunimo sielovadininkas; pokalbį veda redaktorius diakonas Darius Chmieliauskas.

Ar XXI amžiuje Ksantipės ir Sokrato pavyzdys gali iliustruoti tarpasmeninius santuokos santykius? Pavartę enciklopediją sužinome, kad Ksantipė buvo Sokrato žmona, pasižymėjusi aršumu ir nesugyvenamu charakteriu. Ji niekindavo savo vyrą, bardavo jį, kad šis esąs tinginys ir nevėkšla, per dienų dienas besivalkiojantis su būriu gerbėjų mokinių po Atėnų gatves, o jai, vargšei, tenka visi darbai ir visi šeimos vargai. Pasakojama, kad pasitaikydavo, jog Ksantipė apipildavo savo vyrą Sokratą pamazgomis, o geriausiu atveju – vandeniu, kurio tekdavo ir Sokrato mokiniams. Esą, Sokratas žinojo apie sunkų Ksantipės būdą, tačiau ją vedė, sakydamas, kad jei sugebės su ja gyventi, tai sugebės bendrauti ir gyventi su visais aplinkiniais. Panašu, kad Sokratas įrodė galintis sugyventi su visais ir su Ksantipe, kurios nei išvarė, nei prilupo, nei kam skundėsi. Pagirtinos dorybės...

Liepos intencija: „Melskimės, kad sudėtingose socialinėse, ekonominėse ir politinėse situacijose pajėgtume drąsiai ir uoliai siekti dialogo bei sutarimo.“

Ar galima žodžiais užmušti žmogų? Žinoma, kad taip, jei ne fiziškai, tai sunaikinant asmens savigarbą, pažeidžiant jo orumą. Šių dienų kontekste, manau, privalu dar kartą kalbėti apie psichologinį, emocinį smurtą, pirmiausia pasireiškiantį žodžiais ir taip paplitusį mūsų visuomenėje.

Kas rytą, vos tik atsikėlę, naują dieną pradedame žegnodamiesi: „Vardan Dievo Tėvo ir...“. Taip pradedame ir asmeninę maldą, ir pamaldas bažnyčioje, žegnojamės prieš darbus ir leisdamiesi kelionėn, ir vakarais guldami nakties poilsio. Taip elgėsi mūsų protėviai, seneliai ir tėvai. Taip darome ir mes, net nežinodami, kad mūsų lietuviškos žegnonės žodis „vardan“ yra klaidingas, o intarpas „Dievo“ yra net... iškreipiantis krikščionišką tikėjimą! Iš tiesų krikščioniškai tai turėtų skambėti: „Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu.“ Iš kurgi šį intarpą turi visi baltai?

Velykų šventės kasmet atneša ir ypatingą dovaną – Popiežiaus namų pamokslininko kapucino kardinolo Raniero Cantalamessos homiliją šių metų Didžiojo penktadienio Viešpaties kančios liturgijoje. Šiemet tėvas Raniero kalbėjo tema, išskirtinai aktualia šiandienos postpandeminei ir postmaršinei Lietuvai ir Katalikų Bažnyčiai joje.