Autizmo spektras ir raidos sutrikimai mūsų visuomenėje vis dar atrodo mįslingi, jei neturime galimybės susidurti su tuo iš arti. Nežinant šių šeimų kasdienybės ir iššūkių, elgesio ypatumų, tampa sudėtinga įtraukti jas į bendruomenes, tokiai šeimai nelengva pačiai tapti bendruomene. Kaip tai galėtų keistis ir kaip kiekvienas galėtume liudyti artimo meilės darbus šiems vaikams ir šeimoms?

Autizmo diagnozė pradeda naują visos šeimos ir artimų žmonių kelionę. Vasario Artumoje susipažinome su šio kelio pradžia, kas vyksta širdyse ir mintyse, mėginant pažinti, priimti ir džiaugtis šeimai dovanotu vaiku. Nors kelias gali būti labai vingiuotas, tikime, kad jis visada įveikiamas, jei tik tėvai yra apsupti palaikymo.

Jau pirmaisiais amžiais pas Dykumos tėvus eidavo žmonės, ieškodami patarimo, kelio ar išminties. Nors suaugėliams sunkiau pripažinti, tačiau mums visada reikia, kad kas nors padėtų– gimstame silpni, nemokame net valgyti su šaukštu. Kas nors mus to išmoko. Todėl ir tikėjimo srityje nevertėtų išradinėti dviračio. Akivaizdu, kad esame skatinami poreikiu atrasti tai, kas dvasiniame kelyje padėtų greičiau eiti. O aš „išpakuoju“ vis dažniau sutinkamą reiškinį ir kunigo Liutauro Vilėniškio klausiu: ką „koduoja“ žodžių junginys dvasinė tėvystė? Tiesa, mãga atskleisti, kad kunigas Liutauras jau aštuoniolika metų yra dvasios vaikas bei ketvirtus metus „legaliai“ vadinamas dvasios tėvu.

Pernai gruodžio 8 d., pirmą kartą Bažnyčios istorijoje, buvo paskelbti Šventojo Juozapo metai. 1868 m. popiežius Pijus IX iš brolio dominikono Jeano Josepho Latasto gavo laišką, kuriame šis prašė paskelbti šventąjį Juozapą Bažnyčios globėju. Už tai jis siūlė Dievui savo gyvenimą kaip auką, kuri, regis, buvo priimta, – brolis mirė 1869 m.

Gyvename visuomenėje, lyg ir priėmusioje bendruosius žmogaus orumo, žodžio, sąžinės ir tikėjimo laisvės principus; bet ar jie įgyvendinami? O gal tai priklauso ir nuo Bažnyčios, nuo mūsų pačių, katalikų, – kiek patys sugebame būti pasaulio šviesa ir žemės druska?.. Apie tai mintimis pasidalyti paprašėme kardinolą Audrį Juozą BAČKĮ. Nuoširdžiai dėkojame kardinolui, sukaupusiam ypatingą Bažnyčios ganytojo patirtį, už atvirumą, dovanojamą Artumos skaitytojams šiame pokalbyje, kuriame, be kita, tarp eilučių – ir stiprus klausimas: kodėl tiek mažai gerų, sąžiningų katalikų eina į politiką? Ar ji būtinai turi būti tik „nešvari“, kai net popiežius Pranciškus sako: tai artimo meilės, gailestingumo darbas, šventas darbas... O ar išvis norime būti šventi ir ką tai pakeistų Bažnyčioje ir visuomenėje?

Popiežius rašo encikliką ne tam, kad sukurtų sau „rašto paminklą“, tačiau dalydamasis tuo, ką jo žvilgsnis aprėpia per visus penkis žemynus, kokie balsai pasiekia ausis iš šimtų kraštų ir ką Šventosios Dvasios padedamas mato kaip kažką itin svarbaus – reiškinį ar temą – šiandien.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ savo atsiminimuose rašo, kad nuolatinio diakonato „atvedimas“ į Lietuvą jam buvęs vienas sunkiausių uždavinių: „Turbūt niekur kitur neteko nugalėti tiek kliūčių, kaip šioje srityje. Tikriausiai pats nelabasis kišo koją, kad diakonų rengimą atidėčiau vis tolesnei ateičiai...“ Šiuo metu Lietuvoje jau yra įšventinti devyni, penki dabar rengiami, bet klausimas išlieka – kas yra ir kam reikalingi tie nuolatiniai diakonai? Ką jie daro, ko negalėtų daryti norintys tarnauti pasauliečiai?..