Vėl atėjus laikui „persukti“ ne vien valandas, bet ir metus, galvoje beveik natūraliai kyla klausimas: kas per juos nutiko? Uždavus jį popiežiaus Pranciškaus pontifikatui, būtų galima pasakyti nepaprastai daug dalykų, bet šiame straipsnyje skaitytojui pasiūlysiu tik vieną mintį: per šiuos metus išryškėjo dviguba Pranciškaus lyderystė, tiek katalikų bendruomenėje, tiek pasaulyje.

Šiuos Pašvęstojo gyvenimo metus pradėjome tekstu „Kokia ateitis laukia vienuolynų?“ (žr. 2015 m. sausio ir vasario Artumą), kuriame sesuo dominikonė Marie-Pascale Ducrocq OP svarsto apie vienuolinio ir ypač kontempliatyvaus gyvenimo vietą ir perspektyvas šiandienos pasaulyje, atskleidžia, kaip vienuoliai mato save. Tačiau nemažiau įdomu sužinoti, kaip vienuoliai, praleidę daug metų uždarame vienuolyne, nuolat melsdamiesi Dievui už mus ir gyvendami tarsi „anapus“, mato mus – „šiapusinį“ pasaulį. Apie tai paprašėme pasidalyti Lietuvoje besimeldžiančių brolių benediktinų.

„Tai Dievo meilės laiškas tau. Asmeniškai tau. Įsivaizduok, kad tai tau parašė“, – tikina tėvas jėzuitas Aldonas GUDAITIS SJ ir pataria, kaip skaityti Šventąjį Raštą ir juo gyventi kasdienoje. Jei per šią Knygą Dievas iš tiesų kalba žmogui, ką daryti, jei negirdim, ir atrodo, kad Jis tyli? O galbūt mes netinkamai klausomės arba nemokame skaityti?

Su romumu priimkite įdiegtąjį žodį, kuris gali išgelbėti jūsų sielas. Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save. Jei kas tėra žodžio klausytojas, o ne vykdytojas, tai jis panašus į žmogų, kuris stebi savo gimtąjį veidą veidrodyje. Bet kas geriau įsižiūri į tobuląjį laisvės įstatymą ir jį įsimena, kas tampa nebe klausytojas užuomarša, bet darbo vykdytojas, tas bus palaimintas už savo darbą (Jok 1, 21b–23. 25).

Popiežius Pranciškus šiais metais išleido encikliką Laudato si’ apie rūpinimąsi bendraisiais namais. Enciklika visų pirma adresuojama visiems geros valios žmonėms (popiežius vienoje vietoje net atsiprašinėja, kad kalbės apie dalykus, suprantamus tik kalbantiems tikėjimo kalba). Akivaizdu, jog taip jis nori užkalbinti platesnę skaitytojų auditoriją. Bet ką ir kaip jis nori pasakyti mums, krikščionims?

Šių metų spalio Artuma perspausdino JAV jėzuitų savaitraščio America straipsnį „Pasitikint vienas kitu“; jame šeimos dalijosi, kad natūralus šeimos planavimas (NŠP), kurį kaip vienintelį moralų pastojimų reguliavimo būdą pripažįsta Katalikų Bažnyčia, praktikoje yra ribojantis, nepatikimas, keliantis santuokinių įtampų, o Bažnyčios sielovadininkai kalba tik apie privalumus naudojant NŠP, bet nutyli sutuoktinių išgyvenamus iššūkius. Straipsnyje išsakytos mintys sukėlė aštrių diskusijų tarp Lietuvos katalikų. Vieni pasijuto įžeisti keliamų ir jų pamatines vertybes besikėsinančių paklibinti klausimų, kiti lengviau atsiduso: „Pagaliau kažkas apie tai kalba.“

Ši istorija apie moterį, gimusią partizanų bunkeryje ir patyrusią daugybę nuotykių. „Visą gyvenimą nesuvokiau trijų dalykų: amžiaus, laiko ir pinigų. Matyt, niekada jų neturėjau ir neturėsiu“, – prisipažįsta Gabija BULANAVIČIŪTĖ-VILĖNIŠKIENĖ. Tačiau su Gabija kalbamės ne apie tai, ko ji nesuvokia, bet kas lėmė tokį jos gyvenimą, kokius persekiojimus patyrė ji ir jos šeima. Tad susipažinkime.