Ką tik minėjom 60-metį nuo Vatikano II Susirinkimo, kurio įgyvendinimą judina popiežiaus Pranciškaus inicijuotas Sinodinis kelias, pradžios. Net ir praėjus daugiau nei pusei amžiaus, pats popiežius sako, kad įgyvendindami Susirinkimą esame tik pusiaukelėje... Apie tai, o ypač apie Bažnyčios Lietuvoje kelią, kardinolą Audrį Juozą Bačkį kalbina Artumos vyriausiasis redaktorius diakonas Darius Chmieliauskas.

Pažadėjusi svarstyti mūsų Sinodinį kelią negalėjau numanyti, kad tai mane pačią išves į nelengvą kelią, nes iš pirmo žvilgsnio nesudėtinga analizės struktūra (ataskaitoms pasirinktos tos pačios septynios temos) taps klausimu: gal tai tik ataskaita apie ką kalbėjomės, o ne Sinodinė kelionė į bažnytinę bendrystę? Kelias yra tuomet, kai juo einama, bet kyla klausimas, kur einame?

Vargas tylus. Sunkumų patiriantys žmonės nesiafišuoja. Kol išgali, paprastai stengiasi patys juos įveikti. Tačiau, kaip sako Vilkaviškio vyskupijos Carito direktoriaus pavaduotoja Giedrė Volf, net ir sunkiausiose situacijose dažnam gėda prašyti pagalbos. Laimei, artimo vargui neabejingi kaimynai, pažįstami Caritui praneša apie bėdas, kurių neįstengia patys padėti išspręsti.

Popiežiaus Pranciškaus vartojamas terminas „sinodiškumas“ yra pranašiškas raginimas Bažnyčiai įsiklausyti, kad Kristaus Kūnas dosniai ir gailestingai atsižvelgtų į kiekvieno savo nario poreikius. Mūsų kontekste „sinodiškumas“ – tai kvietimas hierarchinei Bažnyčiai ir namų Bažnyčiai mokytis vienai iš kitos ir ieškoti būdų, kaip padėti kiekvienai skirtingai „Bažnyčios apraiškai“ vykdyti savo misiją Kristuje.

Popiežiaus intenciją gruodžiui pristato tėvas Antanas Saulaitis SJ.

Vatikano II Susirinkimas tam tikra prasme yra mano tikėjimo gimimo valanda, nes jam pasibaigus pradėjau savo pirmąsias studijas. Tuomet Leipcigo akademinės bendruomenės kunigai buvo Šv. Pilypo Nerio oratorijos – kongregacijos, kuriai priklausau, tėvai. Du iš jų – vyskupo patarėjai, dalyvavę Susirinkimo darbuose. Gal šiandien sunku įsivaizduoti, kaip entuziastingai tuomet sveikinome Susirinkimo nutarimus!

Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savo iššūkių, kuriuos išsprendęs žmogus pasiekia kitą asmenybės brandos etapą. Tačiau iš tėvų, paklaustų, kuris amžiaus tarpsnis sukelia daugiausia atodūsių, akių vartymo, nesusipratimų ir t. t., išgirsime: „Žinote, paauglystė...“