Trakų ir aplinkinių kaimų katalikai visuomet žinojo, kad jų miestelio bažnyčioje yra stebuklingas Dievo Motinos paveikslas. Kai kurie žmonės ir šiandien gali paliudyti, kad tarpukariu būta piligriminių kelionių iš Vilniaus į Trakus. Vis dėlto reikia pripažinti, kad pamaldumas Trakų Dievo Motinai, juolab žinojimas, kad šis paveikslas prieš tris šimtmečius buvo labiausiai gerbiamas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, per paskutinius du amžius labai sumenko.

Balandžio pradžioje Bažnyčia sulaukė naujos popiežiaus Pranciškaus apaštalinės ekshortacijos – apaštališkojo padrąsinimo. Tai – popiežiaus kreipimosi į Bažnyčią ir visą žmoniją būdas. Būtent taip jis drąsina bei ragina žmones kokiam nors veiksmui ar apsisprendimui.

„Jaunimas, tikėjimas ir pašaukimo įžvelgimas“ – šiomis temomis kalbėsis pasaulio vyskupai, spalį susirinkę į Sinodą Romoje. Rengdamiesi Sinodui apie tai kalbamės ir su Lietuvos jaunimu. Gegužės Artumoje pristatėme apklausos rezultatus, padėjusius pažvelgti, kokia Bažnyčios veikla svarbi jaunuoliui, kas jį labiau motyvuotų dalyvauti Bažnyčios gyvenime, ką jame norėtų pagerinti. Atsižvelgiant į tyrimo duomenis, kalbame apie jaunimo sielovados veikėjus, pastoracijos vietas ir priemones, galinčias šiandien atliepti jaunuolių poreikius.

Vaida SPANGELEVIČIŪTĖ-KNEIŽIENĖ prieš 20 metų labai rimtai priėmė Tautų apaštalo Pauliaus žodžius: „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos“ (1 Kor 9, 16). Šiandien ji – Kauno arkivyskupijos sielovados programų koordinatorė, organizuoja ir prisideda prie tokių renginių, kaip Šv. Valentino diena KITAIP, Miesto misijos, Kunigai kavinėse, Šlovinimo vakarai, organizavimo, važiuoja į įkalinimo įstaigas, socializacijos centrus, kad Gerąją Naujieną išgirstų ir Jėzų sutiktų kuo daugiau žmonių. Klausiame Vaidos, kas įkvepia skelbti Evangeliją ir kas padeda nenuleisti rankų, kai nepasiseka ar nematyti vaisių.

Reaguodami į neseniai nuskambėjusį Lietuvos vyskupų priminimą, jog Santuoka neįmanoma be Sutvirtinimo, gegužės Artumoje klausėme jaunų žmonių ir su sužadėtiniais itin artimai bendraujančio klebono, kaip jie reagavo į tokį priminimą, ypač turint omenyje, kad jau vasara – nebėra laiko papildomiems kursams, o metas tuoktis! Kai kurios jaunuolių reakcijos pasirodė tokios aštrios ir į Bažnyčios daržą mesti akmenys tokie skaudūs, kad paprašėme jaunimo pamilto Telšių ordinaro vyskupo Kęstučio KĖVALO atsakyti į kaltinimus ir išsklaidyti abejones.

Viskas prasidėjo dar man negimus. Tėveliui rūpėjo, kad laukiamas (-a) augtų sveikas (ar sveika), pagamino lovytės čiužinį iš švariausių šiaudų. Kaune metus augintas, iki šių dienų ilgiuosi kaimo – močiutės keptos duonos kvapo, rūkytų lašinių skonio, trobelės jaukios šilumos. Per karą pabėgėliai jau penkiese (su Mamos mama ir nauja sesute Maryte) kilnojomės iš vietos į vietą. Kažkurią naktį sūneliui pradėjus graudžiai verkti, Tėvelis gelbėdamas šoko iš lovos: nespėjęs prisiminti, kad jis antrame aukšte – nusilaužė ranką, o sūnelis sau saldžiai užmigo. Turbūt karo veiksmų baimė, bėgimo įtampa paveikė vaikelį, kad jis Tėvo rankos niekaip nepaleisdavęs, kol neužmigdavo.

Popiežiaus Pranciškaus pontifikatas padovanojo pasauliui ir Bažnyčiai senokai prarastą dalyką, kuris krikščionijai iš esmės svarbiausias – susidomėjimą žodžiu.