Bažnyčia – pakrikštytųjų namai. Pastatas gavo vardą nuo bendruomenės, kuri čia renkasi, vardo. Krikščionys čia mokosi ir stiprinasi, kad pajėgtų būti tuo, kuo turi būti. Tačiau nūdien dažnas užsukęs į bažnyčią nežino, kaip čia elgtis – kada galima sėdėti, kada stovėti, o kada reikia klauptis... 

Įtampa tvyrojo jau bene savaitę ir vis augo. Visa buvo tarsi įtempta styga. Ir pagaliau sprogo. Žinojau, ką turėsiu daryti tą naktį.

Iš siaubo nustėrę artimieji, vilkeliu besisukantys daiktai, palubėje kybanti vienmarškinė piktojo auka ir susikaupęs, lotynų kalba žodžius beriantis kunigas. Tai – įprasta siaubo filmų apie piktąsias dvasias scena, tačiau kiek joje tiesos?

Kai tamsią lapkričio dieną esi paraginamas parašyti į gruodžio Artumą – „gal apie besibaigiančius, gal apie būsimus metus, gal apie Kalėdas“, – pirmiausia pagalvoji, kad dabar tai jau surašysi viską iš širdies. Juk toje širdyje ne vien nuo lapkričio prieblandų prisikaupę visko, ką norėtum išsakyti apokaliptiškai, gal net piktai. Bet pamaži susigriebi, kad Artuma, šiaip ar taip, krikščioniškas žurnalas, kad pats irgi jautiesi šiek tiek krikščionis, gal net šiek tiek katalikas, o katalikui ir apskritai krikščioniui dera laikytis apaštalo suformuluotų trijų pagrindinių principų.

Blogio kilmės klausimas nedavė ramybės žmonijai nuo neatmenamų laikų. Stebėtina, kad Biblija šį klausimą iš esmės nutyli. Tai nereiškia, kad Biblija nesvarsto blogio problemos! Tačiau jei mėgintume Šventraščio tekstais atsakyti į klausimą apie blogio kilmę, susidurtume su Biblijos tyla.

Popiežius Pranciškus ragina mus būti įžvalgius, nuolat budėti ir kovoti. „Ši kova yra labai graži, nes leidžia mums švęsti kaskart, kai mūsų gyvenimuose nugali Viešpats“, – įkvepia jis ir dar priduria: „Pats Jėzus švenčia mūsų pergales“ (GE 158, 159). Tačiau norėdami kovoti ir budėti, turime būti sąmoningi. Kaip išlaikyti sąmoningumą, kai gyvenimas bėga visu greitumu? Kaip pamatyti, kur tą dieną mano gyvenime buvo Dievas ir ką Jis veikė? Nėra geresnio būdo mūsų įžvalgumui ugdyti nei sąžinės tyrimas.

Trapistų vienuolis Thomas Mertonas († 1968) kartą rašė, jog „ieškoti Dievo – tai ieškoti tikrovės“. Tačiau mūsų gyvenimas pasaulyje neišvengiamai susiduria su įvairiais pavojais. Yra nemaža rizika, kad širdis apsunks ir praras dvasinį jautrumą, nebesugebės matyti supančios tikrovės. Jeigu nekreipiame dėmesio į dvasinį gyvenimą, jeigu nesame dėmesingi dabarčiai, tai pasaulis, kuriame gyvename, nėra tikras. Gyvenimo rūpesčiai, baimės ir skuba pamažu užgriozdina žmogaus širdį tokiais susidomėjimais, kad domėjimasis Dievo valia paprasčiausiai išnyksta. Tad kur rasti priešnuodį prieš iliuzijų ir simuliakrų (lot. simulacrum – „stabas, šešėlis“) pasaulį?