Kalbomis apie blogėjančią ekologinę padėtį mūsų gyvenime (ir ne tik mūsų, jei tai ką nors guodžia) nieko nenustebintume – juk žinome, kodėl didžiausiose šalies upėse nesimaudoma, o pigiausius maisto produktus iš viso vargiai galima pavadinti maistu. Tikslumo dėlei reikėtų juos vadinti dešros, sūrio, sausainių ir t. t. imitacija, muliažu. Bet juk kažkas perka, antraip nepardavinėtų. Ne tik perka, bet ir tuos produktus vartoja, tikriausiai įsivaizduodami, kad gaminys, kuris atrodo kaip dešra ir turi jos skonį, ir yra dešra. Tai toks buitiškas saviapgaulės atvejis, kurį gali būti nulėmusios įvairiausios priežastys, viena jų – ribota finansinė padėtis – toli gražu ne pirmutinė. XX amžiuje iškelta idėja, kad teršdamas aplinką žmogus daro žalą ne tik gamtai, bet pirmiausia sau, tebelieka opi ir šiandien. Čia turima galvoje organizmo tarša. O, kad tik organizmo! Kas išmatuos informacinės asmens taršos mastus XXI amžiuje? Aišku, atsakymų į šį klausimą ieškos jau ateities mokslas, bet neturėkime iliuzijų, kad stiprias neigiamas emocijas sukeliantys vaizdai televizoriaus, kompiuterio ar mobiliojo telefono ekrane nepalieka jokių pėdsakų mūsų psichikoje.

Kažkas yra sakęs, kad Bažnyčia, kaip ir parapija, yra šeimų šeima ir bendruomenių bendruomenė. Bažnyčios neaprėpsi, per plati realybė. Tačiau ji akivaizdžiai ir konkrečiai pasirodo, kai susiburiama Eucharistijai. Atrodo, kad samprata „visuotinė Bažnyčia“ yra abstrakcija ir jos neįmanoma pamatyti. Nebent būtum susirinkime, kuriam vadovauja teisėtai įšventintas Bažnyčios tarnautojas. Ir nesvarbu kur – Braziūkuose (sovietų metais buvo sakoma, kad parapijoje – vien 
uodai) ar Romos Šv. Petro aikštėje.

Kiekvienas šeimos narys yra pašauktas padėti vienas kitam eiti Dievo pažinimo, šventumo keliu. Ypač tėvų misija yra palydėti savo vaikus tikėjimo ir gyvenimo kelionėje. Tačiau Biblija aiškiai pabrėžia, kad vaikas nėra tėvų nuosavybė; priešingai, Kūrėjas vaiką laisvai ir vis naujaip patiki tėvų atsakomybei, kad šie padėtų jam būti laisvu Dievo vaiku, gebančiu priimti atsakingus asmeninius pasirinkimus.

Danų filosofas ir teologas Sørenas Kierkegaardas (1813–1855) savo džiaugsmo mokytojais pasirinko du Evangelijos veikėjus: laukų leliją ir skraidantį sparnuotį. Viename gražiausių savo veikalų „Laukų lelija ir padangių paukštis“ jis aiškiai leidžia suprasti, kad džiaugsmo išmokyti negalima, nebent pats mokytojas būtų džiaugsmas. Būtent šie du Evangelijos veikėjai – laukų lelija ir padangių sparnuotis – Kierkegaardui ir yra džiaugsmas. Jis besąlygiškas ir čia pat esantis. Džiaugsmas būti. Būti tokiems, kokius sukūrė Visagalis. Tokia yra lelija: niekieno nepastebima, ji vis tiek išsiskleidžia visu savo gražumu. Žinodama, kad tas žydėjimas toks trumpalaikis, ji neburnoja prieš Dievą, bet džiaugiasi. Toks pat ir padangių sparnuotis: net ir tada, kai pikto žmogaus ranka išdrasko jo šeimos lizdą, jis nenusimena ir nenustoja savo čiulbėjimu garbinti Viešpaties. Neturėdamas jokių saugumo garantijų dėl rytojaus – ką les, kur gyvens, jis vis tiek nesiliauja džiaugtis.

Dažnai girdime apie įvairias piligrimines keliones, žygius Lietuvoje ar už jos ribų. Šiluvos Dievo Motinos šventovę kasmet aplanko šimtai piligrimų iš visos Lietuvos. Vilniaus Aušros Vartai, Trakų Dievo Motinos šventovė, Žemaičių Kalvarija, kitos šventos mūsų šalies vietos yra gausiau lankomos maldininkų, rengiami piligriminiai žygiai ypatingų švenčių progomis. O kas gi šiandien nėra girdėjęs apie Lurdą, Fatimą, Santjagą de Kompostelą, Romą, Jeruzalę arba norėjęs ten nuvykti? Kiekviena tokia kelionė pasėja širdyje ką nors naujo, paskatina giliau susimąstyti, kitaip pažvelgti į kasdienybę ir gyvenimą. Tai mūsų dvasinės kelionės išraiška. Popiežius Jonas Paulius II rašė: „Visas krikščionio gyvenimas yra tartum ilga maldinga kelionė į Tėvo namus – Tėvo, kurio besąlyginę meilę kiekvienam žmogui, ypač „sūnui palaidūnui“, kasdien vis giliau pažįstame (plg. Lk 15, 11–32). Tokia kelionė vyksta kiekvieno žmogaus sielos gelmėse, tikinčiųjų bendruomenėse, o per jas – ir visoje žmonijoje“ (Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Tertio millennio adveniente, 49).

Amerikietiškos gyvensenos tėvas Benjaminas Franklinas kadaise ištarė sparnuotą frazę: „Laikas – pinigai.“ Kai laikas matuojamas pinigais, kiti būdai jį leisti gali atrodyti išlaidavimu. Taip mąstant sekmadienio poilsis, atvangos valandėlės prilygsta nuostoliams, iškyla ir dilema, kam skirti laisvalaikį ir kaip jį vaisingai praleisti. Vasaros teikiami malonumai skatina aptarti krikščionišką požiūrį į poilsį, laisvalaikį ir atsipalaidavimą: ar šioje perspektyvoje egzistuoja, pavyzdžiui, atostogų įvairiuose kurortuose alternatyva.

Atostogas dažniausiai planuojame iš anksto – juk tiek daug norisi aprėpti per neilgą vis labiau nenuspėjamos lietuviškos vasaros atokvėpį. Tačiau ar savo atostogų planuose paliekame laiko pabūti su Tuo, kuris mūsų ilgisi labiausiai? Nors tokiam susitikimui įvardinti Bažnyčia turi net pavadinimą – rekolekcijos, – kaip jos vyksta ir ką duoda tikintiesiems, žinome ne visi. Tad vis labiau įsibėgėjant mūsų atostogoms, apie tai kalbėjomės su kun. Lionginu VIRBALU SJ.