Televizija mums leidžia pamatyti daugiatūkstantines minias, susiburiančias į stadionus ne vien dėl futbolo ar muzikos žvaigždžių, bet ir į krikščioniškojo tikėjimo šventes. Tarptautiniai eucharistiniai ar šeimų kongresai, Pasaulinės jaunimo dienos, popiežiaus kelionės ar įvykiai Šv. Petro aikštėje Vatikane skatina to paties tikėjimo, to paties Krikšto, to paties Viešpaties išpažinėjus parodyti pasauliui džiaugsmą, kylantį iš susitikimo su Kristumi.

Popiežiaus Pranciškaus biografija, veikla, pažiūros, nuostatos, nuomonės nagrinėjamos tokioje daugybėje leidinių, kad sunku pasakyti ką nors naujo. Ko gero, nei apie Josephą Ratzingerį – Benediktą XVI ir net apie Karolį Wojtyłą – šv. Joną Paulių II nėra parašyta daugiau. Kodėl?

„Šventasis Tėvas ateina ir kalba žodžius, kurie skirti mums visiems, ir tai yra žinia Dievo vardu“, – sako Vilniaus arkivyskupas emeritas kardinolas Audrys Juozas BAČKIS, pats du kartus dalyvavęs popiežiaus rinkimuose. Jį kalbiname apie artėjantį popiežiaus Pranciškaus vizitą ir šv. Jono Pauliaus II apsilankymą prieš 25 metus.

Jau visai mažai dienų iki rugsėjo 22 d., kai popiežius Pranciškus atvyks pas mus į Lietuvą. Puikiai žinome, kad popiežiaus apsilankymas nėra paprastas valstybės vadovo vizitas. Šventasis Tėvas atvyksta visų pirma kaip ganytojas, nori susitikti su visais, sustiprinti katalikų tikėjimą ir visus gyventojus padrąsinti žengti brolybės ir taikos keliu.

Kai po gimdymo vaikelis gulasi ant krūtinės, mums atrodo: štai aš mama, štai aš tėtis, mes šeima. O jeigu neteko vaikelio pagimdyti? Jei neteko glausti naujagimio prie krūtinės? Jei įvyko savaiminis persileidimas? Negimdinis nėštumas? Priešlaikinis gimdymas? Saugome sukurtus užšaldytus embrionus? Ar tuomet mes nesame tėvai? Kalbuosi su keliomis NaPro (Natūrali prokreacinė technologija – mokslas apie moters sveikatą, skirtas stebėti ir palaikyti moters prokreacinę bei ginekologinę sveikatą, paremtas Kreitono modelio sistemos pagrindu) poromis, tėvystę pradėjusiomis praradimo skausmu.

Kiekvienas žmogus yra patyręs nuoskaudų. Vienus jos taip sužeidė, kad vien prisiminimai apie tai ir šiandien jiems sukelia skausmą. Kiti yra išsilaisvinę iš tokios patirties, nes atleido tam, kuris įskaudino. Ar įmanoma atleisti ir išsilaisvinti?

Smetonos Lietuvoje toks klausimas nebūtų kilęs, nes didžiajai gyventojų daliai tai būtų įrodymų nereikalaujanti tiesa. Praėjo nepilnas amžius, ir atrodo, lyg pasaulis būtų apsivertęs aukštyn kojomis. Tai, apie ką su pagarbia baime prabildavo vyskupai ir kunigai, dabar kaip pašaipą gali nuleisti bet kuris plačiaburnis. Jam ne tik nieko baisaus neatsitiks (bent jau šiame pasaulyje), bet jis dar susilauks ir dėmesio bei palaikymo už drąsą ir tradicijų laužymą.